Aš noriu pasakyti, kad šiandien nustojau rašyti. Vieną kartą parašiau kažkokį rašinį ir, pasirodo, įžeidžiau kelis žmones. Visaip jie mane vadino, sakė, geriau man esą nerašyti, nes niekas neskaitys. Tačiau, esu tikras, dar kartą ar net kelis tikrai paskaitytų, jeigu rašyčiau.
Taip pat drįstu pareikšti savo vienintelį norą: pabaikit ir kiti rašyti. Gerbiamas mano draugas kartą perskaitė jauno grafomano eilėraštį, ir jį (draugą, ne poetą) čia pat ištiko bėda. Jau beskaitant baisiai akis įskaudo, o perskaičius jau jų išvis nebebuvo. Juodavo dvi skylės. „Kad tas glindas kur“, - plūstasi dabar draugas, ypač atėjus man. Kas ten nutiko, pasakyti sunku, bet akių nebėr. Iš to teksto nieko doro sužinoti neišėjo.
Taigi, grįžtant prie temos, noriu dar pasakyti, kad literatūra privalo būti rimta. Aš jokiu būdu neberašysiu daugiau nieko netinkamo. Jeigu, pavyzdžiui, tekstas yra nors kiek juokingas, – sutriaus darbas. Doram žmogui juokas – prastas kompanionas. Aš pats manau, kad literatūra vis tik akių išdeginti negali. Kaipgi jas išdeginsi? Niekaip. Nebent žiebtuvėliu ar pasilenkus pasigrožėti primuso liepsna. Iš tikrųjų man dar atrodo, kad tai visokiausių utėlių pramanas.
Nuoširdžiai tikiuosi, jog į mano pranešimą atsižvelgs visi rašytojai ar norintys rašyti.