Iš prigimties nemėgstu politikos. Tai keista ir nedaug kam suvokiama materija, nuo kurios mes visi „priklausomi“... Bet, pažvelkime atgal, viskas buvo kitaip. Laikydamiesi po SSSR „padu“ – gyvavome, laikėmės, kad ir kas bebūtų nutikę. Gaila, suvokimas su laiku keičiasi, tačiau tada laisvės troškimas buvo nenumaldomas noras ir didžiulis - it troškulys po kelionės Sacharos dykuma.
Toli žiūrėti nereikia. Mes – pabalčio žmonės, savo krauju išsikovoję nepriklausomybę ir atgavę valdžią. Pasiekę daugeliui tautų nesuvokiamą tikslą ir galimybę iš naujo gyventi. Taip, tada viskas buvo kitaip. Kitoks požiūris į laisvę ir nepriklausomybę nuo galingiausios to meto imperijos. Baltijos kelias, Sausio 13-oji ir kiti įvykiai skatinę nepriklausomybės siekimą. Užviręs kraujas pasiekti tai, ko siekiame jau pusę amžiaus. Jiems tai pavyko, pavyko atgauti žemę ir turtą, didžiausią mūsų vertybę – tėvynę Lietuvą, tik tiek, kad jos vaizdas laikui bėgant keičiasi, vėl grįžtame prie senosios tvarkos. Apibendrinant, galėčiau pasakyti tik vieną sakinį: „Sukūrėme valstybę, kurioje buvo gera gyventi, tačiau, atidavus valdžią nemokšoms ir netikėliams, po truputį ją prarandame.“

Reikia dar vieno stebuklo, kuris priverstų mus atsitokėti.

Atmostas Baltija! Bunda Jau Baltija! Ärgake Baltimaad!

Keliaujantis laiku Maldininkas.