P.S.kvinta,eik tu piešti,gerai?

Raiškus, rišlus, prasmingas eilėraštis.

Miela Kvinta, manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra dalykų, dėl kurių jis gailisi. Yra slapčiausių norų, apie kuriuos jis niekam nepasakoja, tačiau giliausioje širdies kertelėje tiki, kad jie kada nors išsipildys. Apie tai ir šis eilėraštis - apie žmogų, kuris daug kartų klydo, svajojo, kažko siekė. Tai jo gyvenimo apmąstymas galbūt gyvenimo saulėlydyje.
O poezija ir yra pamąstymai, sueiliuoti posmuose. Visiems suprantami, išgyventi. Bent jau man poezija yra būtent tai. Beprasmiškų pamąstymų, manau iš viso nėra - jau vien tame, kad žmogus mąsto yra prasmė, juk jis visada mąsto apie ką nors :)

Ar bėda, išsipildė norai ar ne? Pažiūrėjus, kiek norų išsipildo žmogaus, o kai jie išsipildo - praėjus metams, kitiems, rodos, kad ir skirtumo nėra, išsipildė jie ar ne. O koks smagumas kai nėra norų - jauti pilnatvę gyvenimo ir palaimą, jau vien dėl to - kad nieko nenori, bet viskuo džiaugiesi.
tai va čia pabaigoje perskaičiau:
"Buvai tuščiom viltim
Ilgai maitintas,
O nemigo naktim
Dažnai svajojai.
Po alkana širdim
Dar prirakinti
Taip ir neišsipildę
Tavo norai."
--- (citatos pabaiga) ; tai šį perskaičius taip ir pagalvojau, kad gyvenimo pabaigoje tik tokios bėdos... Jų čia nėra jokių bėdų. Va bėda, gal dirbai tu, naujagimių skyriuje, ir užkrėtei vaikus, kokia nors infekcija, būdamas neatsakingas - aplaidus, neteisingai dirbdamas, ir tie vaikai-gimę, sveikais, Gamtos-tai Dievo, ne žmogaus, o gamtos sutvertais kūnais, tokiais kurie yra sveiki - viskas juose normoje, turėjo būti nuodijami vaistais, pradėjo jų pasąmonė prisipildyti visokių jausmų, iš išorinio pasaulio, kurių neužkrėstu kūnu, būtų ir nesutikus. t.y. būtų sau augę vaikeliai, bet ne, jie turėjo būti badomi adatomis, nuodijami vaistais, ir t.t., ir sugadino gal sveikatą iki gyvenimo pabaigos, tam sveikam gimusiam žmogui. O gal tai net specialiai padarei, už pinigus, eksperimentams kokiems nors, kad paskui vaistus išbandyti, juk yra tokių. O transplantacija organų - žmonės dingę be žinios; O gal girtas važiavai - nudaužei einančius per perėję motiną su vaiku, išmušei vežimėlį, mašina, kuriame buvo jos vaikelis, ir vežimėlis išlėkė į orą, jos akyse, išmuštas jai iš rankų tavo vairuojamo automobilio - kurį vairavai girtas... Ne todėl, kad praėjai technikinį, ir ten dirbantys jį atliko tą patikrinimą blogai, neatidžiai, ir mašinoje atsakė stabdžiai, bet tu važiavai nepriekaištingai, o todėl, kad važiavai girtas. O gal kokį žmogų apskritai užmušei, ir ta jo gyvybė atimta, su tavimi, ir jau šalia tavęs, tavo gyvenimo pabaigoje; o gal buvai teisėjas, ir suklastojai kažką savo darbe - sodinai nekaltus, apkaltindamas juos, į kalėjimus žmones; o tai jau šiokios tokios bėdos , nes jos su tavimi.
O norai, kokie dar norai?.. paskaičiuokite kiek norų jūsų gyvenime išsipildė?
Bet juk niekas nepasikeitė. Noram galo nėra - tai liga, savotiška priklausomybė nuo norų.
Eilėraštis nejoksai. Bet ta vieta - raiška eilėraštyje, visai nieko:
"Apakusioj nakty -
Štai kelio galas,
Nepastebėjęs jo -
Leki į griovį."
_________

tik būtų geriau jei:

"Akloj naktyj
Štai jau ir kelio galas
Apakęs ir nepajautęs jo
O jau krenti į griovį..."

//Na žinai, kai žmogus gyveno visą gyvenimo nugyveno, o apie buvimą Žemėje tegali pasakyti tik tiek, kad žmogaus gyvenimas,
tai tik norai... jis tik tiek sužinojo apie gyvybę po saule ir Būtį. toks aklas, tai ta eilutė "Apakusioj Naktyj" ir toliau gera. Griovys tartum kūnui kapaduobė, metafora tokia.// tai tik tiek, kaip trumpažanris. Visa kita, pagal mane, tai ne poezija, šiaip kažkoks aklokas lėkštokas pamastymas čia pas jus - bet sueiliuotas į posmus.