Šilta. Per žolę ritasi vėjo šuorai, glausdamiesi prie kūno išpučia drabužius ir sudaro foną ausyse. Čia nieko nėra- nuo kalno matomas ežeras, aplink žydi pienės. Ji varto vyšnią rankoje. Jos suknelė vis susimeta raukšlėmis lyg klostėmis ar raukiniais.
-Nemėgstu karščio, - tarsteli, o vyšnia nutūpia ant lūpų.
-Aš irgi mane vargina saulės spiginimas, neturėjimas, kuo kvėpuoti-tvankuma, per greita vasaros baigtis.
-retai išeinu,-atodūsis-vasara užtęsta.
-Ką tada veiki?
-Nuobodžiauju.
-O šiandien?
-Seniai buvau kelionėje..

   Jos akyse nėra jokio džiaugsmo. Ji man primena legendas-vaikų išgalvotas istorijas, kaip veidrodžiuose pasirodo dvasios, nupaišius juodus laiptus-jais nulipa moteris, kaip žmonės-lėlės-tušti indai, vagia sielas, kaip dievybės nesensta, o praranda sugebėjimą džiaugtis gyvenimu.
-Prigulsiu trumpam.
Išsitiesia ant žemės. Jos plaukai išsilieja. Vėjas šiek tiek ramesnis ir žolėje atgiję vabalai, o gal tik dabar juos pastebėjau. Netrukus skruzdės ropščiasi per jos plaukus lyg į naują teritoriją, ji tobulai susiliejo su žeme. Aš irgi noriu tapti dalimi ramybės. Dangus šviesus, šiluma susikoncentravo dryžiais pro žolę ant skruostų, ypač ant rankų.
-Aš nebeturiu vyšnių-negalime puotauti.
-Man nereikia.
Atrodo lyg bandymas sudaryti kontraktą. Man reikėjo tos vyšnios. Į nosį smelkiasi žemės kvapas, vis primindamas graudulį, kaupiasi gerklėje. Ir nežinau ar dėl to, kad tik dabar lyg iš samanų išsikasęs driežas po žiemos sukrutėjo vaizduotė..
-Ar galiu bent supinti tau plaukus?

   Mes atsisėdom. Ji kruopščiai atskyrė net smulkias sruogas dviem kasoms, motiniškai.
Turėjau draugą, kuris ieškodamas įkvėpimo spoksojo į dėmes sienoje arba pametęs mano paskolintą grandinėlę ant stalo stebėjo jos formas, aiškino, kad mato panteras. Deja iš grandinėlės visą žiemą temačiau grandinėlę, galbūt gyvatę. Dabar mačiau kaip gaivališkai mano plaukai keičia formas, vis trumpėdami jos rankose, nors ką tik jie turėjo būti išbadyti pienių-pražysti. Tik baigusi atsistojo, nusipurtė skruzdes:
-Jau eisiu namo.
-O tavo kelionė?
Šypsnys, pamojavimas. Darosi vėlu. Turiu išvykti, kol nesutemo-išsileidžiu kasas, rankose užčiuopdama geltoną gėlę.