(Mintys prie skulptoriaus Leono Striogos 1989 m pastatytos skulptūros
Raudondvario dvaro parke, turinčios net tris pavadinimus:
„Laisvės šauklys“, „Vaidila“, „Varpininkas“)

Negaudžia varpas. Klausaisi – tyli.
O gal dar gaus? Būtų gerai.
Juk laikas vėl suplėšyt tylą
Ir šaukt – žmogau, kam užmigai!

Kam užmigai, pakilęs laisvei,
Naujam likimui Lietuvos,
Žadėjai niekad neapleisti
Gimtinėj uždegtos liepsnos!

Davei čia priesaiką trispalvei
Aukštai virš bokšto iškeltai,
Ją atkartojo vėjas garsiai
Nevėžio pievomis, laukais.

Sena pilis, raudoni mūrai
Tada nušvito viltimi,
Kad praeity jau metai niūrūs,
Kad bus laikai visai kiti.

Laikai kiti, tik džiaugsmo maža,
Pabirom į visas šalis,
Vaidila vienas varpą neša,
O jei pavargtų dar ir jis?

Gal laisvės varpas jam apsunko
Nuo mūsų rietenų tuščių,
Nuo troškulio valdžios ir turto,
Pigios garbės, daug pinigų?

Naujalio dainos, Laisvės varpas,
Gražiausi Sąjūdžio laikai...
Ar tai tik žodžiai, vienas vardas,
O liepsną jau užgesinai?

Tikiu, jei kibirkštis rusena,
Tai atmintis dar suliepsnos,
Ne veltui vaidila nuo seno
Taip laiko varpą virš galvos.