Jie pėdina į krantą - jie pėdina į žemę, sparnais žemės trauką įveikdami pėdina - bet juk ne tam jie danguje virtinėmis, kad papėduoti, jie pėdina žemės trauką - kiaušinių užperėt, juos šildyti, kol paukštukai išsiris.
Ne dangaus papieduoti, ne dangaus pėduoti pėdina, o - žemės trauką pėdina Virtinės paukščių ir debesys kovo , pėdina žemės trauką, ne dangaus trauką pėdina, o Žemės trauką pėdina, ir kovo debesys ir virtinės paukščių... ar aiškiau?

Juk nuskrenda į šiltus kraštus žiemai, ir kove sugrįžta, pėdina Žemės, ne dangaus trauką NE TAM, kad pripėduoti, o tam kad paukščiukus vesti (lizduose, ant Žemės, tik Žemėje po Saule...) tai gi pėdina žemės trauką (kur? po saule, danguje, ar taip gali būti? taip gali, ir debesys kovo, kada? pavasarį. virtinės paukščių - pėdina Žemės trauką ir debesys kovo - Paukščiukų perėti... o ne dangaus pripėduoti.)
esu rašiusi keliuose tinklalapiuose šį //Lygumą, kalną – pėdsaką vėjo// ar suprantate kas čia, šiame haiku? nesakykite, kad haiku reikia tik pajausti, jį reikia pajausti suvokimu, kaip ir save ir bet kokį reiškinį. Paukštis yra - meterializuota skrydžio idėja, tos idėjos kūnas, skrydžio idėjos, yra paukštis. bet jis to nesuvokia, jis - tik paukštis, (ir priklauso jo skrydis, nuo rūko, nuo vėjo srovių, tačiau, pėdina jis žemės trauką, ne skrydžiu būti, ne dangų pėduoti virtinėmis, o lizdo sukti. Tokia ta Žemės trauka, ir karta iš kartos yra paukščiai Žemėje, po Saule. Paukščiai Žemėje - tai materializuota skrydžio idėja kūne. Paukštis to nesuvokia - tik žmogus, ir tą idėją jis pabando materializuoti - padaro lėktuvą... Paukštis, gėlė, žmogus, visa tai haiku, ir visi jie jaučia būties amžiną akimirką, tačiau tik žmogus tai suvokia sąmone - tai gi, žmogus haiku suvokia, ne tik jaučia.)
* * *
Lygumą, kalną,
Išbrėžia skrydis paukščiu
Pėdsaką vėjo. --

* * *
Brūkšnį zigzagą
Brėžia ranka pieštuku
Kūną minties
_______________
tai DAO filosofija. Paukščiai pėdina žemės trauką ir debesys kovo. Jie ne pėduoti dangaus pakyla, jie pakilę žemės trauką pėdina paukščių perėt, jei ir debesys kovo... (juos peri - ne ore, Lizduose po saule, reiškia pėdina žemės trauką lizdų sukti, kiaušinių dėti ir paukštukų dar neapsiplunksnavusių perėti - Žemėje, PO Saule...) O debesys pėdina Žemės trauką gruntiniais vandenimis į jūras tekėti, per šaltinius upes... ne į mėnulį debesys kovo pėdina žemės trauką, į gruntinius vandenis pėdina, upes į jūras tekėti...)

KAS? (visa esybe - VIRTINĖS PAUKŠČIŲ)
KUR? (ar taip gali būti? - pėdina žemės trauką, ir tai matosi, tai DANGUJE)
KADA? ( būna ir taip - kovo mėnesį PAVASARĮ, tada virtinės paukščių) -- pėdina žemės trauką sukti lizdų...

Labai gražūs ir įdomūs jūsų paaiškinimai, interpretacijos; išties, daug kas patirta... O haiku privalumas juk tame, kad kiekvienam jis savo išraiška sukelia savas interpretacijas, kuo jų daugiau, kuo jos įvairesnės, tuo šaunesnis haiku:)
Puikiai pas jus perteikta ir pirmajame, tereikia tik
pėdina pakeisti į pėduoja gal

pėduoti > palikti ėjimo žymių, minti
pėdinti > palengva eiti; bet negalininkinis
Visa tai iš DLKŽ

gramatika yra viena, filosofijos - kita...

Tai gi, jūs nuvažiuokite prie marių, pavyzdžiui į Ventės Ragą, kada dangus bus pilnas pripėduotas paukščių. (Ventės Rage paukščiai sugrįžtantys papuola kaip žuvys į tinklus, juos žieduoja, ir vėl paleidžia.) bet kada dangus bus pilnas kovo debesiūkščių, kaip ledo lyčių. Šiaip jau kada virtinėmis nebeskraidys, tai pavieniai nesudarys pripėdinto dangaus vaizdo. Ką pėdina danguje - žemės trauką. (žinokite būna, rūkas prasideda, ir jie kaip tai išsimuša, nebesugrįžta, nebeįveikia tos žemės traukos, sukrenta nusilpę į vandenį, ir išmeta juos marios į krantą. Rodos su juodaisiais gandrais taip vienais metais buvo. Pilna krante plunksnų, ir draiskanų kūnų juodųjų gandrų - Nidoje.) ne pėdina kuo, o pėdina ką danguje... Virtinės paukščių ir debesys KOVO - kur? danguje, ką veikia - pėdina žemės trauką, ne valsą pėdina, o žemės trauką. Žemės trauką atspindi - iš orbitos Žemės (po saule) juk neįsiveržia... Žiūri į dangų, o jis pripėduotas paukščių pėdelių. Juk pėdina tai ne smėlio krante, o kur, kur debesys kovo (skaitykite pirmą ir trečią eilutę - kovo mėnesį - pavasarį)

O antras haiku, jau ne danguje vaizdas, jau dangaus atspindyje ežere. Ir žuvis skrenda ir paukštis, ir debesis, sėdi valtyje ir gėriesi... gali žiūrėt ir nuo tilto, žuvis šapelius nosimi baksnoja, ir paukščio atvaizdas ryškesnis už žuvį atspindžiu praskrenda - viskas debesies dangaus vaizde - atspindyje vyksta, žiūri nuo tilto. matote, Valtis dangumi plaukia ežere, tai skrenda valtis, ir paukštis, ir žuvis... (jei vanduo skaidrus, matai ir žuvis danguje. O kovo mėnesį, kaip pilnas dangus virtinių paukščių, pripėduotas, žemės traukos pripėduotas, ir kovo debesų... ( ne Saulės traukos pripėduotas - Žemės traukos, po saule dangus pripėduotas. kada debesys kovo jame...)

Goda, jei esate jūroje, laivą mėto kaip šapelį, tada meldžiatės gal, kam, o jei danguje, skrendate lėktuvu, jis keistai kriokia - keistai motoras dirba, trūkčioja vis lyg oro duobes papuldamas, steordesė keistai save veda, matai kad vaidina ramią ir linksmą duodama nurodymus, meldžiatės kam, norit pėdinti dangumi, ar žeme? O vandenyne, kada laivą mėto kaip šapelį, norit tada pakliūti, visa savo esybe, į dangų, ar į žemę?..

Viename danguje Ir žuvys ir paukščiai, ir valtis ežere, tai ir ežeras viename danguje, dangus ant žemės... Ir paukščiui ir žuviai ir žmogui - visiems dangus tik ant žemės...
Žuvis – snape, brydė – vandeny, sparnas nupjovė jai dangų... (tai žuviai nupjovė dangų, ir nebeturi žuvis to dangaus, po saule, nes jau yra nebe žuvis Visatoje - sparnas dangų jai nupjovė, nunešė ją per dangų... TAI REIŠKIA, pėdina virtinės paukščių ką? danguje kovo - valsą? ne, ne valsą, tik žemės trauką ir debesys kovo... Ne kovo mėnesį, nepamatysi dangaus tokio pripėduoto... pėdos tik ant šlapio smėlio - vandenyje dangaus atspindys, žuvis ir paukštis, ir valtis ežere, o pėdos, tik ant smėlio, arba kovo danguje... Dangus ant žemės - danguje pėdina žemės trauką - ją įveikdami sparnais...ne valsas ritmą tam pėdinimui nusako, 3/4 metru, žemės trauka, tai gi PĖDINA KĄ? ŽEMĖS TRAUKĄ KOVO DANGUJE VIRTINĖS PAUKŠČIŲ)
Malda danguje, malda jūroje, o vis ant Žemės po Saule... Daug gandrų plunksnų, juodųjų gandrų, o jau buvo beveik parskridę, bet pavargę sparnai ir žemės dar nepalietę, ir toks rūkas toks rūkas, kad jie kranto - nerado, po saule, tie juodieji gandrai. Rūkas išsisklaidė, bangos išmetė plunksnas ir draiskanas, ant kranto - Marių pakrantėje...

Antrasis ypač patiko. Ir vaizdas, ir vienis - labai gražiai išreikšta.

pėdina > palengva eina; negalininkinis. Jei Žemės trauka - tada taisyklingiau.

Patiko.

na jau, nebūtinai, bet tradicinio, tai taip, formulė /5-7-5/;

Haiku sudaro trys eilutės ir 17 skiemenų, nei vienu daugiau. O čia po 18
Taigi :)

antras turi savo šarmo

Šiaip tai filosofiškai - juk virtinės tik kovo mėnesį (o debesys, kaip ledų lytys...) jie tik Žemės traukoje? aplink mėnulį -) nerasta...
Matėte atspindį paukščio, ir žuvies - viename danguje ant žemės? sėdint valtyje, kuri ežere - kaip ir dangaus atspindys... sakot žaismingai?.. man tai taip lyriškai - kovo debesys ir virtinės paukščių --- rodos daug pėdsakų kovo danguje, ir aidą į Ventės Ragą, pažiūrėt... ot daug pėdsakų danguje kovo...

//Miškai danguje,
Dangus – ant laukų, ir malūnsparnis virš patvinusio Nemuno pievų...// --- čia jau žaismingai. Nors ir tai tiesa...