Mane vis persekioja tos nebylios akys,
Nematomu žvilgsniu vedžiojančios sapne.
Jų vyzdžiuose baltuoja klausimai tie patys,
Kurių atsakymai užgniaužti vakaro kvape.

Nors ir matau aš bruožus: atskirus, neaiškius,
Sudėt į harmoningą visumą nėra vilčių.
Tik užsimerkęs – daiktus ir vaizdus sutraiškęs –
Galiu pajust alsavimą tavų minčių.

Kaip supuoklės beprotybės link sukuosi,
Palikęs kūną šilti žvakių šviesoje..
Už lango tūpčioja palinkęs senas uosis
Įsivaizduotos muzikos-beprotės tėkmėje.

Norėdamas atšalt, žvaigždžių sugaunu žvilgsnį
Ir darkart užsimerkiu -  iškalbinga juoduma.
Man dovanotas išganingas mirksnis
Atstatė viską, ką sugriovė vienuma.

Dar tvinksi smilkiniuose klausimai tie patys,
Beprotiškai liūliuojantys, bet ir neleidžiantys užmigt,
Mane vis persekioja tos nebylios akys,
Kurių aš nematau, bet trokštu susitikt.