Be savęs -
nebūti
per amžių lėkti,
graužtis ir pražūti
o vėjo paukštės gieda
griūti
keltis ir užkopti
į stiklinio kalno olą
pamesti
siūlę, dygsnį
per būtį
ir per sielą
klykti
vėl nuplikus,
nuplikytai nepelnyto
skausmo eliksyro
ir iškviesti
dūstantį, užgniaužtą
balsą,
kad paliesti
kito nusuktas širdies duris
gaidom prakiurusių naktų
pabirusio žvaigždžių lietaus.
Būti,
kai skausmingai bendratis dėliojas -
tavęs man gali trūkti,
būti,
kai peržengus lapotas užkardas,
kai peržengus tą kliūtį
atsitrenkiu ir paliečiu
apvalų tašką atspirties -
nuo pradžios
vien nulį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-02-28 22:21:17
Jo, tas tikrai kiek persūdyta. Bet šiaip jau eilius toks įtraukiantis, toks siautulingas. Man patiko.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-28 16:03:52
Man čia tikrai per daug bendračių...