Nieko daugiau, tiktai sukumpęs, senas medis,
Grublėtomis lyg rankomis šakom,
Dabar nulinkusioms, beveik į žemę remias,
Gal net nudžiūt, nulūžti pasmerktom.

Tik aš matau minty daugiau, kur kas daugiau -
Kai jį sodino, laukė, kad užaugtų,
Kai stiebės vis aukščiau, kaskart aukščiau,
Kad saulės spindulį šiltesnį gautų.

Žalia laja pavasariai papuošdavo,
Ilgai netildavo lakštingalų balsai,
Šalia jauna širdis širdelę glausdavo
Ir kaisdavo kamienas taip keistai.

Buvo audrų, žaibų, kitų išbandymų,
Kada dundėjo, niaukėsi dangus,
Kada žmogus, namus palikęs verkdavo,
O jis stovėjo, stovėjo nebylus.

Pačiam viduj po rievę, šiurkštų randą,
Kažkas išraižė, žymėdamas metus,
Tik šviesesnių savy jau nesuranda,
Gal pavogė juos rudenio lietus?

Sniegu užklotos baltos šakos šaltos,
Ar lemta bus dar kartą joms nubust?
Skaudu, nors niekas čia tikrai nekaltas,
Kad laikas skriaudžia pavargusius medžius.