Santrauka:
Kai ataina žiema, ir žemys vėjas suneša pusnis sulik trabų stagais, kai na šalčią pokši namų sũsparās ir toli ažeruos pā ladu dejuoja ažerų dvāsiās, susrinkdavā kaimā susiedai katron nars trabĕlān, ir pasnĕrdavā in prisminimus apē sanus laikus, apē žmanių likimā vingius, ir dā daug daug apē kũ. Tadu, kai nebũvā alektrās, rādijā, telepōnā, ā laikraštis rata navyna, šitie susiedų provijimai bũvā prōtēvių unversitetai, tai bũvā mūsų lētuviškų mahabharātų prisiminimas ir perdavimas iš kartos karton.Tai bũvā tautos dvāsiās ir išminties išsaugājimā būdas. Bais’ iškada, kad tautai nepalankūs istorijās vėjai, išdraikę tuos provijimus ir dauguma likā neažrašyti. Sanĕliai, dĕdukai ir bābũtĕs, dā kai kũ prisimena , ale ar tai dā kām nārs rūpi?
Vienų vēlyvā rudeniā sakmādēniā pāvakary, kai pirkia bũvā pilna susiedų, atajis iš Padumblė`s Alpansiukas iškart išpyškinā:
-Ar girdėjāt navynų, kaip in Kūmakalniā arklys čiut’ neažũmušē Balševikiōkā.
Važiāvā ānas su mālkām ir arklys tik, kad šoks zōvadu lė`kt’,- niekaip negalė`jā suturė`t’. Paskui ānas dāvēs par kēliā ravų ir puolā miškan. Supylā vežimų visaĩ. Ā pats išgriũvā un kēliā terp mālkų visas apibrōzdintas, tik gerai dā, kad kaulų nesulaužē. Paskui pusį dēnos ārkliā ieškājā ir tik tímstunt rādā prē Paklevių, raistì, su ratų pírmagaliu instrīgusį tarpu krūmų. Ažgirdis žmõnes ānas jėmē žvingt’ - kitaip būt nerādī. Jau daugiau kaip pusdēnis bũvā praė`jis, ale ānas dā visas putotas bũvā. Kiba pats vēlnias juo važinėjās.
-Špōsai špōsais, ale tì gi nā sānā vaidēnas, - pritarē Lādzius. Paklevėse tāksai aglynas tũmsus, ti velniam tik ir veistis. Dėdē Paukštys provijā daug apē tų kalnālį. Ā žināt, kaip ānas vardų gāvā? Jei nežināt, tai paprōvysiu.
-Tai bũvā daugiau kaip prēš šimtų mētų. Vēnām lakajiškiui gimē sūnus ir, kaip priguli, susiruošē krykštyt’. Kad vaikui nebūt duntys rati, kūmù paprašē švōgrių, ā krikštā močiu jo mergų. Ānys bũvā jau suspiršį ir ažusakus padāvį.
Bũvā žiema, tuoj pā trijų karālių. Kaip visadu, žiemų, kad vaikelis nesušalt, krykštyt’ vĕždavā indėjį pāduškan. Kūmà labai rimtai turė`davā dabot’, kad vaikā neaždusint.’
Bažnyčiān išvažiāvā gaspadōriaus traĩgiu kũmeliu, katras buvā gerai pravažinėtas ir kūmas irgi juo bũvā važinėjis. Un kāklā kũmeliui aždėjā žvangilus ir linksmu risčiu dzinguliuojunt varpeliam ānys išvažiāvā Labanōran.
Taigi, pakrykštijā vaikēlį ir grīžtunt namō, bērnas ėmē mergų glāmānėt’, bučiuot’ jų, ā anà, žinai, tirpā nā lāimēs ir žadėjā jam daug tākių vaikēlių prigimdyt.
Davažiavus tų kalnālį prē Budrių ir Pakanės kryžkelās, kad šoks kumelys lė`kt zovadu, ir kūmas niekaip negalė`jā jo suvalādyt’. Kūma gi čiut’ laikēs važeliā instvėrus ir saugājā paduškų, kad neišmest’. Taip ir parlākē sniegą debesy lig namų. Kumelys dā ir atšlaĩmi lipā un tvārų. Šiaip ne taip, su gaspadōriaus pagālbu nuraminā jį, neša vaikų namō ir, - dēvuliau tu mānā – pāduškaj jo nėrà…
Graĩt tėvas sė`dā un darbiniā arkliā raĩtas, mat važiuotas gali nepamatyt’ ir sutrapint’, ir išjojā ieškāt’ sūnaus. Teip ir rādā suvystytũ vaikĕlį šonì kēliā, un sniegā, un tō kalnāliā, kur kumelys pasbaidē. Vaikelis dā nespėjis sušalt’, net nĕverkē. Bejojunt namo, laikunt` sūnĕlį ažunty, atlė`gā tėvui širdis. Kitaip galė`jā kūmam būt’ blāgai… Ale tik pamyslykit’, kaip jautęs ānys laukdami tėvā…
Taigi nā tō laikā ir vadina tų kalnālį Kūmakalniu.
-Aina pēklān…Tikrai niekas nenarē`t būt’ tų kūmų vietāj, - burbtelājā Peliksas
-Ale nėra ko čia apē griekus myslyt’, darunt švintų darbų, - ginčijā Nastuosia.
-Argi meilā griekas? –šaipęs Alpuonsas.
-Mātāt, tas Pyksōtas un kalnāliā tai kūmus ir ārklį išgūsdinā, ā pakrykštytām vaikeliui niekā negalė`jā padaryt’, mat jau Dievā priskirtas angeliukas jį saugājā,-sakē Mariōtē.
-Visur mum tik ir mātās velniai, rāganās ir kitoki bĩesai. Ā ti maž pastaikē koks žvėris par kelių perbēgā, - tai kũmelys ir pasbaidē. Tadu gi Labanorā miškuose ir mĕškų dā bũvā. Ā arkliai, kaip prõvydavā, tai labai mĕškų bijodavā. Par tų kalnālį matyt’ žvėrys na Padumblė`s raistų peraina Kāniā raistuos. Gi ānys irgi turi sāvā vieškelius, tik mes ne visad juos mātām, - myslijā Untuonas.
-Nu ale` Balševikiokui dabar tai jau meškų nebuvā ir vilkų negirdėt’, - nepasidavē Alpansiukas.
-Kaip prōvijā Paukštys, iš to vaikĕliā išaugā labai cekavas vyras, ā kūmai ir tĕvai važiuodami par tų kalnālį visad žegnōdavās ir Dievui dēkavōdavā, až mylastį,-ažubaigē Ladzius.
-P.S. Ir dabar, ne taip saniai, un to Kūmakalniā atstikā jau ne viena avarija su autamabīliais. Atvažiavį vasarōt’ Budriuosna, Vilniaus pōnaičiukai, labanārskās arielkās prilākį lākstā kaip padūkį žvyrkeliu, vidukeliu, ir, kai un klanāliā atālakia ir iš kitos pusēs toks pats pusglušis, tai staigiai pasukį šonan inlakia pakelė`s ravuosne ir paskui šliaužia šōnais ar stāgais. Taigi, gal iš tikrųjų koks biesas visus ti apsė`da?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-02-27 19:07:46
...labai geras darbas...tikrai dešimtuko vertas...
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2011-02-27 17:24:40
Vaizdingai aprašei Kūmakalnį. Kur laikai tų skrynelį su legendam ar tikrais nutikimais? Vis atadarinėji.
Kūmakalnis mana a + a mamos tėviškes apylinkese. Kiek posakata. Rodyta. Dėkui, kad atgaivinai.
Vartotojas (-a): Gintenis
Sukurta: 2011-02-27 15:00:56
Supratau gerai teksta iš po Utenas.Kai kurie žodžiai susišaukia su žemaitiškais.Man atrodo gerai parašytas ir tinka konkursui.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-02-27 13:35:32
ja, yr gers :)
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2011-02-27 13:29:11
Puikus darbelis