Dabar aš nebijojau. Ilgiau negaišusi nuskriejau prie lazdyno – niekas manęs nepamatė. Užtat aš mačiau lūkuriuojančiųjų veidus: vieni išsigandę, kiti sunerimę, bet dauguma – pikti ir negailestingi.
Dar viena kraupi aimana atsklido pro medines seno namo sienas. Mane persunkė pyktis.
Iššokau iš už krūmo, atsidurdama tiesiai prieš piktuosius žmones.
– Bėkite, jei norite gyventi! – įsakiau jiems taip garsiai, kaip lig tol tebuvau girdėjusi kalbant tik Moną.
Mano nuostabai, žmonės akimirksniu pakluso. Išsigandę ėmė lėkti tolyn, miško pusėn. Tik keli jauni vyrai nepajudėjo iš vietos, todėl teko grasinti antrąkart. Šįkart nebešaukiau, o sušnypščiau it gyvatė:
– Bėkite!
Apsisukę jie nulėkė paskui kitus. Aikštė liko tuščia, tik smėlis tebedulkėjo.
Plėšte atplėšusi sunkias dvivėres duris aš įėjau į aukštąjį namą. Tai buvo didžiulis kambarys su ilgu stalu viduryje ir aplinkui bet kaip išmėtytomis kėdėmis.
Vincentas gulėjo ant to ilgo stalo, laikomas penkių vyrų, kurie šiurkščiai spaudė prie grubaus medžio jo rankas ir kojas. Jis buvo be marškinių, mačiau, kaip tankiai kilnojosi jo krūtinė nuo gilaus sunkaus kvėpavimo.
O tada aš išvydau, ką jie padarė – ant Vincento krūtinės raudonavo didelis žvaigždės formos nudegimas. Laumės kryžius*... Kvaili žmonės tebemanė, kad Laumės kryžius apsaugo nuo laumtakių galios. Kvaili pikti žmonės!
– Lai dega! – garsiai sušukau. Piktesnė nei kadanors gyvenime stebėjau, kaip keli vyrai bandė mane pulti, bet, matyt, iš to pykčio tapau stipresnė ir lengvai nustūmiau juos savo kerais nė neprisilietusi.
Į namą ėmė smelktis degėsių kvapas. Žmonės jau suvokė, kas vyksta, tad puolė pro duris – aš jų nelaikiau. Nebuvau žudikė – tik beprotiškai pikta laumtakė.
Mačiau, kaip vadas mėgina stabdyti bėglius, ragindamas žūtbūt mane nudobti, bet nusivylęs savo pavaldinių baimingumu galiausiai pats išsitraukė didelį peilį.
– Mirk, ragana! – suriko ryžto pilnu balsu ir įniršęs ėmė lėkti prie manęs.
– Gyvenk, kvailas žmogau! – sušukau ir staiga pasitraukiau šonan. Vyras iš inercijos išlėkė pro duris laukan.
Akimirksniu pripuoliau prie savo žmogystos ir šįkart aš jį paėmiau į rankas – buvau daug smulkesnė nei jis, bet tą akimirką jaučiausi kaip niekad stipri. Tuomet aš taip greitai išlėkiau iš namo, kad Vadas, bandantis įsigauti atgal ir galop mane nudurti, nė nepastebėjo, kad jo auka ką tik prašvilpė pro pat jį.
Visu greičiu bėgau nuo liepsnojančio pastato tvartelio, besislepiančio už dviejų aukštų tujų, link. Arklys vėl sužvingo, jausdamas artėjančią laumtakę.
Turėjau būti greita kaip vėjas – žinojau, kad vyrai, bandantys gesinti pleškantį namą, netruks mane pastebėti. Paguldžiau kone dūstantį iš skausmo Vincentą tarp tujų ir pamėginau įsilaužti į tvartą, bet netikėtai iš už kampo išlindo išsigandęs vaikas. Derinijus.
– Derinijau! Ar tu čia gyveni? Atrakink tvartą! – tyliai, bet įsakmiai tariau.
Žinojau, kad jis nedrįs man padėti bijodamas Vado, todėl piktybiškai pasinaudojau kerais. Vaikas turėjo raktą ir netrukus spyna žvangtelėjusi nukrito ant žemės. Ant manęs kone užšoko juodbėris žirgas, bet švelniai perbraukusi ranka jo švelnų kaklą nuraminau gyvulį ir dabar jis nekantriai kinkavo galva.
– Ačiū, Derinijau. Būk laimingas... – sušnibždėjau negalinčiam atitraukti nuo manęs akių berniukui ir paglosčiau jam plaukus.
Daugiau nebegalėjau delsti, todėl padėjau Vincentui užsiropšti ant nuolankiai nuleidusio galvą juodbėrio. Mačiau, kaip vyrai nuo liepsnose griūvančio namo ėmė lėkti mūsų pusėn, bet buvo per vėlu – vos užšokau žvengiančiam žirgui ant sprando ir įsikibau į ilgus karčius, šis ėmė skrieti it taikliai iššauta strėlė.
– Laikykis! – sušukau Vincentui ir jis kiek galėdamas tvirčiau apkabino mano liemenį.
Dabar galėjau džiūgauti, kad būtent tame mažame tvartelyje radau turbūt greičiausią žirgą pasaulyje. Švelniai jam ausin sušnibždėjau:
– Nešk mus toli toli, Tolijoto link...
– Jūros link, – išgirdau sunkiai tariant Vincentą.
– Jūros link, – pakartojau žirgui.
Ir mes jojome tol, kol degėsių kvapas neberaukė nosies, kol krūmynus ir žoles pakeitė aukštos pušys, kol srauni upės vaga išplatėjo ir nurimo, palengva nešdama vandenis į bekraštę jūrą. Į Tolijotą.
*
Laumės kryžius – tai penkių spindulių žvaigždė, nupiešta nepakeliant rankos nuo daikto, ant kurio piešiama. Senovėje žmonės piešdavo tokias žvaigždes ant namų durų, siekdami apsisaugoti nuo laumių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-02-27 21:40:42
Pasirodo, ši laumtakė turi nemažai galios, išgelbėjo Vincentą :) gaila, kad ištraukos tokios trumpos, bet gal tai ir žadina smalsumą, kas gi įvyks vėliau ;) laukiu
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2011-02-26 20:56:02
Buvau iš pradžių parašiusi "per liemenį", bet kažkodėl nusprendžiau, kad taip neįdomiai skamba, ir prieš įkeldama į ŽŽ pakeičiau :D Šiaip tikrai kvailai skamba tas "liemenį", pritariu visiškai :)