Kal gi tu raudi,
prisglaudus pre krūtinęs,
jaunų denų tik gimusi daina?
Gi, kitąs gimę arų sparnais
pleniniais,
e tu gimei-
menkutę ir silpna...
Bet aš tavįs nelaisiu
praaivių melst
ažuojautąs smulkiąs,-
savu runku
na bruką pakelsiu,
namą parvesiu,-
vėl gi atgaliąs.
Pridingsiu aš tavą pačius
kaulėtus,
nubrauksiu delnu ašaras
sūrias...
Maną širdy užteks ir tau
vietas.
Tava širdelą gal ti ramybį
ras...