Svaigi, gaivi nakties vėsa.
Ji visą apima mane.
Atvėso smėlis dykumoj
Ir spragsi laužas vienumoj.

Pakimba žvaigždės virš galvos
Ir žemė maudosi kvapuos.
Atgijo negyva gamta
Lyg pasakoj... Bet ji tikra.

Prie laužo šmėsteli kažkas.
Širdis taip džiaugias į valias
Tyliu ir ilgesio pilnu
Šios žemės grožiu įstabiu.

Tu taip arti, tu juk joje –
Tai lyg stebuklas naktyje.
Ir skrenda mintys į dausas
Svajonėm mano... Kur nuves?

Į gimtą šalį pas savus,
Į atvertus dangaus vartus...
Klausausi pasakų senų.
O, kiek gyveno čia kartų!

Juodoj, kvapioj nakties tyloj,
Supintoj pasakoj ilgoj
Atgyja žmonės čia tikri,
Gyvenantys jau nebūty...

Plazdena, nukrenta rasa,
Juk ja ši žemė ir gyva.
Tik mėnuo eina sau keliu.
Ir kyla saulė pamažu.

Diena ugninga vėl nuneš
Į žemės šios naujas erdves.
Ir baigsis pasaka nakties,
Tik akys svaiguliu žėrės.