Pristuojė pėktuoji kvaraba vėina žemaiti...Ėr ons pats bėški nusėgondės bova, tep nadrose daktarės klausė, rasėt namenks rūkyms anuo lėga pamačėjė. Daktarė nuramėno, ne, saka, rukyms če nie pri kuo...Atsėdūrė ont uoperacijės stala. Nomėške iš pruota en, šėrdės par kakla laukon lėp, kap če vėskas baigsas. Kelės valondas anon nabaga tėn mesėnieje, vo pu narkuozės žmuona dvė valondas skersa pėlva goliejė, ka vėsuokiu lašelėniu laukon natraukytom. Jau pradiejė gaiveliuotėis, akis jau pramerkė. Zuba dar apstyrė, alė akėmis soradės natuolėi stuovontė sesele ėr saka:
-Sesutelė, ar žėna, kon mon daktarka sakė...Sakė, ka so vėsa luova moni rek i rūkuomoji nuvežtė.
Sesele akys stolpė:
-Ne,- saka, - mon daktarė nieka apie ton nesakė...
Žmuona, tuokė ruoda gėrdiedama ėr i seselė veiziedama nabdatoriejė, pradiejė jouktėis nu dūšės, saka:
-Vėskas gera, ons jau joukoun...Vuo patė mintie mėslėj...
-Galiejė geriau daktarė pasakytė, ka rūkyms dėdelė kėnk........