Manasis Dorianai...
Kalbėk su manimi švelniai. Kitaip nesuprasiu. Nebesuprantu tų šiurkščių žodžių, kuriais  anksčiau mėtėmės. Nebenoriu girdėti sarkazmų, sunkios ar lengvos ironijos. Nieko. Pasiilgau nuoširdumo. Tokio, kurį turėjome tą naktį. Visų numylėtą naktį. Maniau, ištiks apokalipsė. Ar pameni? Martinis liejosi upėmis, kartais pasukančiomis į mūsų gerkles (kodėl tada gėrėme būtent šį gėrimą?), iš kiekvieno akių tryško ašaros, kiti jas nušluostydavo lūpomis, o likusieji... tokie kaip aš... tiesiog traukė opijaus gėrybes... Tada atėjai tu. Ištraukei mane. Iš to sunkumo, galinčio paskandinti. Berods, pirmą kartą nepajutau tavo balse pašaipėlės. Berods, pirmą kartą ir pati atsakiau nuoširdžiai...
Kalbėk su manimi švelniai. Kitaip nebesuprasiu... Mielasis,jei tik žinotum, kaip aš pavargau... Girdėjai kada M.K.Čiurlionio „Jūrą“? Aišku, kad girdėjai... Tu dievini Čiurlionį. Dėl tavęs jį pradėjau mėgti ir aš. Tad. Trečiosios dalies priešpaskutinis taktas. Tiksliai žinau, kadangi ieškojau natų. Tas taktas, berods trijų ketvirtinių. Berods. Nepyk, jei klystu. Iš viso keturios natos. Dvi sol aštuntinės. Do ketvirtinė su tašku ir mi aštuntinė. Ramuma.(Alinos „Ramuma“). Banga. Antra. Skrydis ir krytis. Du dviskiemeniai žodžiai. Aš taip ir nukritau. Kaip ta mi.
Kalbėk su manimi švelniai... Cha. Beprotės kliedesiai. Tu negali kalbėti! nebegali. Ir niekada nekalbėsi. Tu manęs net nebepaliesi... Niekada ir nelietei. Taip, kaip vyras moters. Ne, tu buvai mano vyresnysis brolis, kurio niekda neturėjau. Ach, kaip banalu, bet kaip teisinga. Niekis. Aš išgyvenau. O galbūt tik noriu taip parašyti,kad pati tuo įtikėčiau. Klausi, kodėl rašau tau? Tau, nors ir žinau, kad niekada neperskaitysi šių žodžių? Todėl, kad kai tie visi, likusieji, tie, kurie nesėdėjo su manimi ant Olimpo, tie,  kurie nebuvo verti ambrozijos, pamanytų, jog miriau iš meilės tau. Tada jie nelaikys manęs beprote ir neniekins manęs, kaip tosios – pasirinkusios lengviausiąjį kelią. Ne -  žmonėms trūksta romantikos ir nuoširdumo savajame pasauly – tapsiu arba dar viena džiuljeta arba, kas man būtų priimtiniau, laisvamaniškąja Liuce...
Kai susitiksim, tu su manimi kalbėsi švelniai. Nes po tavo išėjimo (ach, tu, šunsnuki, kaip drįsai mane palikti su tais šakalais?!) aš vėl grįžau į savąjį Olimpą. Vėl užsimečiau imperatoriaus togą... Peržengiau Rubikoną. Ir nebegalėjau savęs pakęsti. Tu išmokei mane siekti grožio. Tyro ir švelnaus. O vėliau... palikai kaip skudurą. Išėjai. O aš... Vėl nėriau į arogancijos sūkurius.
Kalbėk su manimi švelniai. Nes aš turėsiu tau paaiškinti savo atėjimą. Suprask, aš buvau vergė šiame ir imperatorė aname pasaulyje. Bet nei vienas vaidmenų man nebepatiko. Ach, ir kokia iš manęs aktorė... Bet. Jie visi, suradę mane tavo buvusiame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, manys, kad buvau nuostabi aktorė – taip ilgai slėpiau romantiškus jausmus, o dabar nusprendžiau sekti tavimi. Vargšai žmogeliai... Tie, apačioje. Nepasiekiantys Panteono.
Broleli mano, kalbėk švelniai. Nes nebesuprasiu. Kalbėk taip, kaip tą apokalipsės naktį.
Greitai susitiksime.
Tik trumpam grįšiu į Olimpą. Tapti imperatore.

Visada tavo, Veronika.