Keista kaip skirtingai, skirtingais savo gyvenimo periodais, jauti laiko bėgimą. Anksčiau, nežinau kada, tiesiog anksčiau, dešimt pertraukos minučių prilygdavo dešimčiai minučių, dabar jos prilygsta porai sakinių, kvėptelėjimų ir mirktelėjimų, ir viskas, laikas išbyrėjo pro kišenes.

Kai nebėra laiko pabūti tik su savo neritmingu kvėpavimu, su savomis mintimis, kurios pastaruoju metu sukasi tik apie tai kuo gyvenu ir nė pėdos gilyn, gali leisti sau nekreipti dėmesio į kariesą, kuris iš lėto graužia vidų.

Kariesas, kurio nuosavybės niekas nenori pripažinti, graužia ir santykius su žmonėmis, kurie anksčiau atrodė, visada bus artimi. O aš, kaip trečias veikėjas dviejų herojų istorijoje, stebiu viską iš šalies ir bijau kad kažkada lūš ir paskutinis degtukas prilaikantis bokšto sienas.

Pasiilgau rašymo, bet dabar, kai rašau taip retai, o laikas vis tiek nesustabdomai kaupia dulkias, rašymas kelia liūdesį. Gramdyti storus dulkių sluoksnius yra skausmingiau.