- Gal neskubam? - paklausė brolis. - Atsigeriam „ekspreso“ kavos degalinėj.
- Gerai. Vis tiek suspėsim. Visa diena priešaky. Lengviau bus apsispręsti, kur mausim.
Autostrada tokiu metu lyg mašinų ištrinta. Laisvė. Lekiam. Dar kilometrėlis ir būsim. Iškyla smaili kavinės stogai.
- Gardi kava. Tiktu ir po penkiasdešimt, - gundau.
- Tu gali, - lyg ir nervinasi brolis. Pagalvoju: juk galėjom ir nevažiuoti. Taip tingėjosi ryte.     
Gera taip su broliu kartu, ir dar gera, juk ne kartą taip, reikia branginti kiekvieną.
Ramus, žvarbus rytas. O mudu su broliu šilta. Ypač man. Net žandai kaista. Pro langą matosi upės slėnis lyg pritaškytas ryškiai margų spalvų įsiaudrinusio kūrėjo. Atrodo nebežinojo, kurį medį kaip papuošti. Gal nepavyko, pagalvoju.
JIS tai žino, kaip ir kurį, nepamokinsi, užtat ir smagu.
JIS ir išrinko upę, dar pagalvoju. Va ji, priešais nosį. Bet iš kavinės nepažvejosi. Reikia lįsti laukan ir eiti. Ten.
Ruduo atsisveikina. Apjuodindamas išsipusčiusius lapus. Pabalindamas pageltusią žolę. Skaidrindamas nuo vandens srauto, pavargusiais upes. Čia sekasi sunkiau. Išdidžiai iškilę vandenys, nepasiduoda spaudžiami stiprių šalnų. Vėjai kažkur lyg negrįžtamai sulindo. Tarsi išsigandę tylos. Į ją mudu su broliu kaip vagiukai tykiai įsėlinam.
Akmena lyg mama apglėbia mus abu. Ir  aiškina, kur čia mums geriau užmesti. Kaip pravesti muselę. Kokią duobutę apeiti, kokioje ilgiau užsibūti.
Dar vieną metimą, dar... Ir pasirodo šuolyje kiršlys. Lyg piktas, suirzęs, jog priverčiau čiupti apgaulę. Ir, žinoma, apsirikti. Tačiau aš patenkintas - yra! Vienas. Bet -  neįskaitinis. Toks paleidžiamas. Nuplaukia taip, jog ir nebuvęs. Lyg vaiduokliukas. Spėju, tik pamojuoti kaip bičiuliui. Pagalvoju: kaip broliui, ir šypteliu. Jis netoliese. Žinau. Jaučiu. Ten už posūkio, kur upė riečiasi tartum -  sulenkta alkūne.
Pupsi du krepšiai ant suledėjusių juodalksnio lapų. Susisukusių nuo šalčio kaip cigarai. Krepšiai tušti. Nė vieno kiršlio. O mums linksma.
- Surūkom po alksninį cigarą. Kaip taikos pypkę, - šmaikštauju. - Vis vien kiršliai nugalėjo.
Kaip nugalėjo, pagalvoju, nesulaukęs pritarimo. Juk sugavom. Tik neimami. Ir abu turėjom pasikabinę po gerą – iki 40cm. Tačiau, tai jau klasika - didieji pasprunka.
- Seniai bebuvau tokį pakabinęs, - pagaliau prabilo brolis. - Net rankos drebėti pradėjo. Ir visas tirtėjau. Lyg pirmą kart žuvį įkirtęs.
- Vis vien būčiau neėmęs. Mažai tokių beliko. Ir tie tik vėlų rudenį išlenda. Lašinių prisiauginti žiemai, - pridūrė, kiek patylėjęs. Šiaip retai toks tylus. Gal liežuvis sustiro nuo žvarbos, vis juokeliai lenda į makaulę.
O kaip aš? Būčiau paėmęs ar ne? Gal. Na, čia jau viskis kaltas.
Klausomės mudu su broliu kaip giriasi vėjo ir rudens nuplėšti lapai, besipuikuodami upės veidrodyje. Kaip kvepia Texila šalia sukniubusios, parudavusios viksvos. Kaip šnekasi akmuo su vis pykstančiu rėvos vandeniu. Kaip lapai, pasiglemžę iš rudens spalvas, netyčia įsiterpia į akmeninę, vandeningą kalbą. Ir mudu su broliu atrodom lyg svečiai. Panašūs į trukdytojus, nesuprantantys jų kalbos. Tačiau norisi šaukti, rėkti, kad ne tiesa! Mudu kitokie! Įsileiskit pas save kaip pas draugus. Pagalvoju: kaip pas save...
Po pietų gražus oras ėmė keistis. Pabjuro, apniuko. Sukilo gan ilgokai tūnojęs vėjas. Tuoj pat sugrubo rankų pirštai. Sunku bemėtyti. Visai panašu, kad laikas namolei.
Upė lyg ir veja, tarytum kažką slėpdama, nenorėdama atskleisti. Nepasiduosim mudu su broliu. Išlauksim.
Negi jau pasirodė, negi išdrįso taip anksti? -  šmėkšteli mintis. Pasidaro abiem labai smagu: gal pamatysim?
Ėmė ir atėjo upių karalienė. Sidabre paskendusi žuvis. Sidabro tiek daug, jog, atrodo, net žuvies nebesimato.
Jei ne motai. Ji paslapčia kaip vaikas iškiša galvą į vandens paviršių ir spokso. Į ką? Į mus?
Jos tikslas tai ten, kur ji pradėjo ristis žemyn. Sunkiai, bet su tikslu. Kad vėl grįžti atgal. Į gimtinę. Ir negaliu kitaip: tegu jos kelias būna nubarstytas sidabrinėmis monetomis visai nepanašiomis į žvynus....
Smaili kavinės stogai. Nuostabi kava, puikus viskis; jis ypač man dabar reikalingas, ramina. Tokios žuvies kaip šiandien nebuvau matęs. Gyvai. Mudu su broliu be perstojo šnekėjom ropšdamiesi skardžiais, smagiai žingsniuodami siauruku takeliu palei pat upę. Emocijos valdė kūnus. Mudu tarytum buvom ištirpę lašišos sidabre.
Paliekam smailastogę kavinę, ramintojų burboną, sidabrašonę žuvį vaikišku žvilgsniu.
Ar patikės kas mieste apie grožybę upės vandenyje? - turbūt kartu pagalvojam mudu su broliu.