Tas pats išgyventas laikmetis, skaudūs gyvenimo laiptai...ir vedė, ir akino, ir brandino... tarsi ėjimas kartu; ir tie medžiai... visur sąsajos... Užuominom ir metaforiškai, gražiai išreikšta tai, kas įsirėžia ir palieka visam gyvenimui.

Subtiliai...Jis visados bus su mumis

T A I P .

Amžiną atilsį nuostabiam Lietuvos žmogui. Bet nuostabu, kad jis visados gyvens mūsų širdyse

Tokių darbų vertinti nereikia. Jie parodo tikrąją mūsų dvasinę būseną. Jokių manipuliacijų čia nematau. Tai tik nuoširdus išsikalbėjimas.

Esat dar jaunutis, mielas Piligrime, tai ne manipuliacija, sulauksit ir Jūs brandaus amželio ir žvelgsit kitaip į savo tėvus, mokytojus, pagaliau pradėsit kitaip galvoti - iš amžiaus patirties...

Gal ir nieko. Tiesiog nemėgstu tokių, tarsi manipuliacijų (apie, kurias byloja "pasiskolinimas" pirmų dviejų eilučių). Kodėl žmonėms atrodo, kad esant kažkokiai progai, įvykiui būtina iškart apie tai rašyti ar bent kažkaip su tuo susieti savo darbą. Argi atrodo, jog jei dabar bus cituojamas J. Marcinkevičius, tai darbas nuo to taps geresnis, reikšmingesnis, o gal, kad į jį atlaidžiau žiūrės kritikai... Jei ir parašyčiau pats kažką tokio, gimusio iš man reikšmingo įvykio sukeltų jausmų, emocijų, tai vis tiek nelėkčiau strimgalviais to rodyti. Palaukčiau. Leisčiau nusistovėti. Ir visa tai ne šiaip sau, o dėl to, kad darbas atskleistų savo tikrąją reikšmę (kurios nelemtų tik kažkokia proga).

Šiuo atveju negaliu vertinti. Būtų darbas parašytas daug anksčiau, arba pateiktas, kad ir po daug ilgesnio laiko - vertinčiau, nagrinėčiau, reikščiau nuomonę apie patį tekstą, o dabar galiu pasakyti tik savo asmeninę nuomonę dėl situacijos.