Lijo smulkus, sijojantis lietus. Žvarbu, nejauku. Pilkšvas dangus liūdnai žvelgė į mus, pasislėpusius po egle. Valandą atlaikys, nusprendėm, spoksodami į sočiai žalius spyglius.
        Stovėjom su broliu prie pat upės. Vandeniu žaidė lietus. Jam buvo linksma.
        Upė tekėjo susikaupusi, jautri, pasipuošusi spalvotais degančiais taškais –  rudens vejų nuplėštais lapais.
         Laukuose triūsė žmonės. Bulviakasis. Vakare išvargę eis prie upės, plaus žemėtas rankas. Iki skausmo gnaibys ledinis vanduo. Namuose, susėdę prie stalo, gers degtinę, džiaugsis derliumi ir...geriau neprisiminti, kaip buvo pernai. Girti, linksmi ir baisūs, nusitvėrę dar baisesnius, aštrius žeberklus, nusvirduliavo prie Veiviržo: pasibaigė užkanda. Ir puolė vyrai upę lyg nuogą moterį. Paskui šlapi, purvini, tačiau patenkintais veidais ir su laimikiu, grįžo namo ir toliau gėrė. Nenubausti. O Veiviržui skaudėjo. Upė, tarsi gyvas kūnas, juto kiekvieną žeberklo smūgį. Ir po kiekvieno tuštėjo Veiviržo duobės. Kol ištuštėjo visos. Upė lakstė, puolė, šniukštinėjo, dar netikėjo, jog nebėra, nė vienos lašišos. Skausmas lyg ledas sukaustė Veiviržą. Tekėjo pajuodęs, išniekintas. Tekėjo.
         Dabar, atrodė, upė neatlaikys nė vieno žeberklo smūgio.
         Stovėjom po egle merkiami lietaus. Stovėjom tuščiom rankom. Net be meškerių.
         Laukuose, nepaisydami lietaus, žmonės skubėjo kasti bulves.
         Ar šiemet nepasibaigs vyrams užkanda?
         Temstant prie upės artėjo džiugus žmonių šurmulys. Plovė žemėtas rankas. Žaidė vandeniu kaip maži vaikai. Šildė sugrubusius pirštus. Džiaugėsi pabaigtais darbais.
          Negi šie linksmi ir darbštūs žmonės nuo išgertos degtinės gali pasidaryti baisūs? Nesinorėjo tikėti, jog jie gali badyti lašišas, šlakius.
          Temo. Vienišose sodybose, išsimėčiusiose palei upę, įsižiebė žiburiai. Lietus vis merkė ir merkė. Ir mudu pamanėm, gal jis sulaikys įkaitusius vyrus.
          Naktis praėjo ramiai. Nieko nepastebėjom. Aušo. Vis aiškiau matėsi upė. Šypsojosi laiminga. Skubėjo visiems papasakoti apie išneršusias žuvis.
          Tebestovėjom po ta pačia egle. Sušalę, kiaurai permirkę, bet linksmi ir laimingi. Išbėgom į lietų. Vis tiek jau. Nubėgom prie pat upės. Ji dėkingai žiūrėjo į mus, į lietų...
          "Kažin, Veivirže, ar lietus padėjo, ar mes? Žmonės pasikeitė, - norėjom šaukti. - Vyrai liko vyrais, visus metus skausmo iškankintas, Veivirže."
          Kitą rudenį, kai tavo vanduo pasidarys skaudžiai skaidrus, mes vėl ateisim. Ir taip kasmet.