Mylimai mamai, močiutei, brangiai draugei ar tik pažįstamai, nuostabiai moteriai atminti... GERDAI.


   Gal taip kalba mano (Gerdos) lūpos, o gal tai tik iliuzija ir mintys besiskverbiančios į sielą, kai kažko netenki...
   Mirtį priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Miršta jauni, seni, dukros, sūnūs, tėvai, motinos, tetos, dėdės... Nepertraukiama grandinė, kaip atrakcionuose besisukanti karuselė, Sizifo akmens ridenimas, natūrali gamtos atranka ar tiesiog likimas... Bet mirties apvaizdoje kažkam būna sunku ir skauda... Taip skauda, tarsi basomis eitum per įkaitusias žarijas, nagais draskytum akmenis ar iš lėto būtum pjaustomais mažais gabaliukais. Skausmas didėja, po truputį virsta agonija ir netenki sąmonės. Pabundi... Ir supranti, kad niekas nedingo... Skausmas nesumažėjo–nori klykti, rautis plaukus, lipti sienomis ar rėkti vidury miesto... Ir kas iš to... Niekas nepasikeis... Skausmas liks. Bent tau taip atrodo tuo metu.... Griūna gyvenimas, skyla žemė ir veriasi bedugnė, amžina skausmo ir kančios praraja...
   Bet... Jei nebūtų mirties, nebūtų gyvybės... „Pasiūlos ir paklausos požiūriu, gyvybė yra pigiausias dalykas pasaulyje. Vandens, žemės, oro kiekis apibrėžtas, bet gyvybė gimdanti gyvybę – begalinė“( Dž.Londonas).
   Kai prarandi, tampi kitoks. Kai prarandi, norisi išsaugoti. Kad galėtum eiti į priekį, turi atsigręžti atgal (Michaelas Larsenas).  
   O,išties, Gerda neišėjo, ji niekur nedingo ir nieko nepaliko. Jos širdies gerumas, šiluma, akių meilumas ir žodžio švelnumas, ilgi vakarojimai su dainomis ir aksominiu balsu, skambiu juoku - visada bus kiekviename. Lydės, palaikys, globos, saugos, paguos ir patars...
   Miršta tik kūnas. Dvasia lieka amžinai. Iš aukštybių , minkštai įsitaisiusi ant debesies ji stebi savo artimuosius, girdi juos ir nori pasakyti- „Neverkit, neliūdėkit“. Nori delnu paliesti šiltus dukters ir sūnaus skruostus, nušluostyti ašaras ir pasakyti - „Aš čia šalia. Aš su jumis. Ir visada būsiu. Galiu ištarti kaip Jūs myliu, galiu apkabinti ir priglausti prie krūtinės, galiu kalbėtis iki išnaktų ir klausytis jūsų sielų giesmės. Aš tikrai visą tai galiu... Mintimis. Kiekvieno širdyje ir Tikėjime. Tik tuo Tikėkite...“