Teip ju gamtoj surėdyta, kad kožnas pavosaria pronašas turi sovu dienu: veversiukas – vasoria 24-ta, špokas – kova 4-ta, pimpe – kova 19-ta, busilas – kova 25-ta... Seni žmones soka, kad onys tom denom parskrenda namo. Namo, kad čia suskrautų gūžtelu ir suslauktų sova palikuonių. Na sena pukščiuky gyvena pre žmonių, ale artyn neprisloidžia – pagaut jų nemožna, nebent koks sukaliečytas ar nusirotintas.
    Ju aina trečias dešimtmetis, ki mūsų padangėj atsroda nauja, vietinė, geresnia gyvienima pranašų rūšis. Šita paukščių rūšis neturi pastavios sova denos – ana biški mainas.  Šemet tokia diena išpuola  vasoria 27-ta. A indomiausia, kad šita paukščių rūšis  laby nori, kad žmones juos pagautų. Ir kakių tik tų pukščiukų nėr – ape 150 porūšių  tabūnais, ir da ape puse tūkstančia pa vienu. A jų gesmelių gražumėlis – veversiukam ir špokam toli gražu iki jų! Možna sakyt, kad da nenutirpus sniegui, pragyda ape 17 tūkstančių lakštučių. Ir pa vienu, ir čelais chorais. Akurat kaip par televiziju – chorų kary. Gražiais, paplonintais balsieliais nuaudžia pažadų kilimus, kuriais užtiesia dabėtus kelius ir gatves ar, nuraški na dungaus žvaigždelas, užudega jom seni užugesiusius gatvių fanarus. Atroda, kad jiem pamojus sparneliu kaip burtų lazdelu, visi pasdarys sotūs, bagoti ir laimingi, nat riebias apšildyma soskaitos ištirps. A  ir potys pukšteli, vieni už kitus gražesni: ir žali, ir rudoni, ir margi, ir spalvas mainantys, ir inkirptom vadegom. Plunksnalas iškedeni, tik plasnoja, tik loksta, kožnas vis gražiu utaraja: „Tik imkit mani, a ne kurį kitu. Gaudykit, jegu ne mani, ti mona počiu. A jegu ne počiu, ti nors mona vaikeli.“ Ištisom šeimynam ir familijam – tik sukas aplink,  rozais da porūšiai tarpu savy apsistumdydami ar nat vienas kitu apdergdami, kad tik kas pagautų ir rojaus narvielin inlaistų. A kokia kankurencija – nat venuolika in vienu vietu!  Mat tų rojaus narvielių  nedaug – tik 60. Rodas, tie pukščiuky par amžius džiugins žmones sova pačiom gražiausiom gesmėm…
    Ale žmonėms ju golvas insisopėjo na jų gesmių. Žmones ju pasmakini ir žina, kad ki tik juos pagauna ir inloidžia tan rojaus narvielin, ti tie grožūs pukščiuky išmaina ne tik balsus, ale ir parėdus. Onys  prodeda tarškėt kaip šorkas – nieka aplink nebemota ir nebegirdi. Išsičiutnija ne tik sova, ale ir sova vaikų ar familijos gūžtelas, išasfaltuoja tosna sova gūžtelasna kelalius, smarki sumožina sova familijas bedarbystes pracentu... Nu, pastoika vienas kitas pukštelis, katras ir iš narvielia traukia sova puikų solo, ale tarp šorkų tarškesia jo balselia nebesgirdi. A rozais,  da na šorkų ir par snopu gauna. Tam narviely turi apseit teip, kaip toj patarlaj – kakiam vežimi sėdi, ti takiū ir  giesmi trauk.
     Nu ir kū dabar daryt? Kaip pagaut tų skrumnu pilku gesmininku, katras čiulbėtų visiems, o ne tarškėtų sau?  Kaip pagaut  takį, kad pa kelių metų na jo, patopusia šorku ar juodvarniu, nesnarėtų visas plunksnas nupešt? A pagaut tigi raikia.  Kaip rošė vienas visų mūsų mylimas  a.a. paetas, šiom denom palikis šitu ošarų pakalny: „Turgus didelis, o pirkti nėra ko“. Ti kū  gi daryt, kaip atlikt tū pilietini pareigu?