Visa tai nutiko jau nebe Černiachovskio, o tautiškos giesmės autoriaus aikštėje. Iš tikrųjų nieko ypatingo ir nenutiko, bet jei jau užsiminiau... Po suoliuku palindęs solidaus amžiaus pilietis – tai nutikimas ar ne? Gal apie viską iš pradžių.

Esmine vaikystės Vilniaus šerdimi pavadinčiau stebuklingąjį trikampį „Vaikų pasaulis“ – „Centrinis knygynas“ – „Svajonė“. Aplinkui šią ašį sukosi visas kitas gyvenimas. Vos išžengęs iš „Vaikų pasaulio“, pagrindinio svajonių įgyvendinimo įrankių tiekėjo, kurio pirmojo aukšto kairėje ir dešinėje pusėse pasakiškai buvo įsikūrusios žaislų parduotuvės, iš karto nosimi atsiremdavai į Centrinį knygyną. Tiesa, dar tekdavo įveikti vietoje nenustygstančią Lenino prospektu perkirstą kampuotą sankryžą, iš kurios vargais negalais išsisukdavo senieji gerasnukiai animaciniai troleibusai. Juose speiguotą žiemą galima būdavo gerokai atsitirpdyti sužvarbusius kaulus. Savotiškos ratuotos-ūsuotos viešojo transporto priemonės-mobiliosios pirtelės, pro kurių langus galėdavai įdėmiai stebėti daugeliu lūpų kalbančias gyvojo miesto sienas ir keistai trepsinčią suaugusiųjų kasdienybę. Tokie troleibusai šaltuoju metų laiku buvo visiška autobusų „Ikarusų“ priešingybė, nes „Ikarusuose“ vidinė langų pusė apšaldavo taip, jog tekdavo gerokai pramankštinti plaučius (ir pirštus), jei norėdavai stikle išpūsti „eketę“ į išorinį pasaulį. Iš žmonių burnų virsdavo garai, tarsi kas virintų juose vandenį. Autobusų viduje virš durų kabodavo lentelės su neįprastai mums skambančiais užrašais „Neprisloniantsia, dveri otkryvajutsia vo vnutrj!“, kuriuos mes, vaikai, išsiversdavome taip: „Neprisidramblinti, durys atsidaro į vidų!“. Taigi, gerasnukiuose animaciniuose troleibusuose (kai kurie žmonės tikrai neleis man meluoti) žvarbią žiemą kartais tekdavo palikti ir batų padus (!). Tarsi mokestis už mobiliosios pirtelės paslaugas? Užsikėlus kojas ant tam tikrų vidinių troleibuso išsikišimų tereikėdavo pernelyg įsigilinti į tai, kas vyksta už lango, ir visa „pirtelė“ staiga padvelkdavo prastesnės gumos batų padais. Patys matote, išties ne taip ir lengva įveikti minėtąją sankryžą. Tad leiskite dabar man išlipti iš gerojo senojo troleibuso ir įžengti į Centrinį knygyną.

Centrinis knygynas kvepėdavo nebepakartojamomis „Vyturėlio“ serijos knygelėmis, – Prano Mašioto „Morkomis“, niekaip iš kanapių negalinčiu išlįsti Pilypu („Lįsk, Pilypai, iš kanapių!“), – stebuklingai nesuvokiamu Kazio Sajos „Gvidono apsiaustu“, pirmuoju nepažinios mirties prisilietimu trenkiančiu Vytauto Petkevičiaus šedevru „Sieksnis, sprindžio vaikas“... „Centrinis knygynas“ iš tiesų buvo centrinis, todėl drąsiai galėčiau jį tituluoti „Stebuklingojo vaikystės trikampio“ širdimi, iš kurios nepaliaujamai veržėsi pačios nuostabiausios spaustuvės dažais dar kvepiančios svajos. Tiesa, kiek tolėliau, paėjėjus Lenino aikštės link, buvo įsikūręs „Centrinis gastronomas“ ir daržovių parduotuvė „Ridikas“, bet tai jau ne vaikų reikalas!

Ištrūkus iš knygų pasaulio, tereikėdavo truputį pasukti į dešinę. Už kampo nekantriai jau laukdavo visų smaližių svajonių išsipildymas ir negailestingas baltų dantų priešas – saldumynų parduotuvė „Svajonė“.

„Vaikų pasaulis“ – „Centrinis knygynas“ – „Svajonė“. Tokia tad esminė nerūpestingųjų dienų ašis arba trikampis, kaip kam labiau patinka. Branduolinis vaikystės kuras. Kas liko? Šmėklos: manekenai amputuotomis galūnėmis vitrinose („Vaikų pasaulis“?), Centrinis knygynas, kurio net periferiniu vadinti nesiverčia liežuvis ir... „Svajonės“ kūne parazituojantis „McDonalds“.

Tą saulėtą birželio dieną nežinia kodėl trypčiojau šalia buvusios saldumynų krautuvės (šis žodis visada man patikdavo – gal dėl didesnio savo svorio?), kartais vis žvilgtelėdamas į už langų žiaumojančius piliečius. „Kur jūsų pilis ir kas jums prie veidų prilipino tas abejingas „tarptautinių žmonių“ kaukes?“, – vos spėjau pamintyti ir mano dėmesį atitraukė maždaug devynerių metų berniukas su dideliais apvaliais akiniais, kurių stiklai šiek tiek buvo išsiterlioję nuo sintetinių „užjūrio“ ledų, čia pat pilstomų iš plastmasiniu maistu dvokiančio langelio. „Koks panašus į mane! Kai buvau maždaug tokio amžiaus...“, – netikėtai pagalvojau ir staiga šovė mintis berniūkštį pasekti. Įgyvendinti šį sumanymą man buvo tikrai nesudėtinga, nes tuo metu jau buvau nematomas. Nežinau, kodėl giliai nugrimzdusioje vaikystėje mus užvaldydavo toks nenumalšinamas troškimas sekti atsitiktinai gatvėje pastebėtus suaugusiuosius... Viliojo suaugusiųjų pasaulio keliai ir klystkeliai, apie kuriuos tuo metu mažai ką tenutuokėme?.. Ar tiesiog negalėdavome atsispirti šelmiškoms avantiūroms, netikėtumo kerams?

Berniūkštis, per daug nesidomėdamas kažkur skriejančiais žmonėmis bei klampioje sankryžoje beišsisukinėjančiais moderniai nuglaistytais troleibusais, pasuko į kairę ir, įsigilinęs į aptirpusių ledų kaušelį, nė nepastebėjo, kaip pratipseno pro „Centrinį knygyną“, kurio vitrinos lūžo nuo populiariausių šalies autorių bestselerių – „Kaip per vieną naktį tapti milijardieriumi?“, „Seksas ir aš“ ir t.t. Jei nusupyksite, paminėsiu keletą faktų, susijusių su pastarosios knygos patekimu į ryškią dienos šviesą. Nematomas žmogus daug ką mato ir daug ką girdi. Pradinis kūrėjo sumanymas vadinosi „Egzistencinės savojo AŠ paieškos“, tačiau po to, kai autorius pilvu iššliaužiojo kelioliką leidyklų, paaiškėjo, kad šis fundamentalus darbas pasmerktas dūlėti tamsiuose stalčiaus gniaužtuose... Jei jis nesutiks pakoreguoti „tam tikrų detalių“. Visų pirma jam reikėjo išbraukti visus žodžius „mirtis“, po to dar „šį bei tą perdėlioti“... Kol galiausiai fundamentalaus darbo tekstas tapo neatpažįstamai „kitoks“, visiškai tenkinantis plačiosios visuomenės poreikius. Taip „Egzistencinės savojo AŠ paieškos“ tapo „Seksas ir aš“ – viena perkamiausių ir skaitomiausių to meto knygų. Kurgi mūsų berniūkštis? Jis perėjo gatvę ir netrukus atsidūrė Vinco Kudirkos aikštėje.

Černiachovskio čia jau seniai nelikę nė kvapo – su visais paminklais ir kaulais deportuotas bala žino kur. Pirmyn-atgal ant ratuotų lentų zujo nei į suaugusiuosius, nei į vaikus nepanašūs padarai, kurių akyse, regis, nepajudinamai buvo įsitvirtinęs kažkoks neapsakomai bukas abejingumas visiems ir viskam. „Kaip balandžiai...“, – nežinia kodėl pagalvojau. Akiniuočio žvilgsnis ūmai nukrypo į vieną aikštės suoliuką. Aplink jį trypčiojo keletas smalsuolių. Lyg ir visai nieko ypatingo. Bet po suoliuku lindėjo keista žmogysta, tarytumei kiek įmanoma mėgindama pasislėpti nuo įkyrių praeivių žvilgsnių. Smalsuoliai ilgai neužsistovėdavo – patrypčiodavo, patrypčiodavo, palinguodavo galvomis ir toliau patraukdavo savo keliais. Mano sekamasis lyg niekur nieko prisiartino prie minėtojo suoliuko ir ant jo atsisėdo. Po visko mane labiausiai stebino tai, jog šis vaikas taip ir neištarė nė vieno žodžio, o tik ramiai sėdėjo, žiūrėjo į vieną tašką, klausėsi bei godžiai į save siurbė sugrįžusios vasaros spindulius.

Didelis čia daiktas – pamanyk, žmogus po suoliuku! Negi dėl to vertėtų gadinti tiek popieriaus?! Jau pražilę lietuviški ūsai, erelio nosis, žvilgsnis kažin kur į save ir tuo pačiu kažkur už savęs… Na ir kas? Dar apdriskusios dirbtinės odos portfelis su sulūžusia sagtimi po galva. Pagalvė? Negirtas. Iš pirmo žvilgsnio neišprotėjęs. Nepaisant to, kad atrodė itin susikoncentravęs į save, šis giliau įsižiūrėjus keistokas tipas atrodo tik ir laukė jei ne tinkamo pašnekovo, tai bent jau tinkamo (iš)klausytojo, nes vos tik berniūkštis prisėdo, jis iš karto prabilo: „Sistemos varžtelis. Galbūt veržlė arba poveržlė. Nesvarbu. Išmestas arba iškritęs iš nesustojančio mechanizmo visumos. Pariedėjęs į šalį, į atokesnę poziciją. Tik taip, nebebūdamas sistemos dalimi, aš galiu objektyviai ją stebėti iš šono ir bandyti perprasti šio makabriško mechanizmo veikimo principus“.

Pro šalį klibinkščiavo žema pilvota moterėlė su išpampusiu pirkinių maišu, akimirkai stabtelėjo, pasibaisėjimas persunkė pabalusius jos akių obuolius, ir pokštelėjo žmogeliui po suolu: „Ajajai, ajajai… Toks solidus vyriškis, toks solidus… galėtumei kokį padorų darbą susirasti vietoj to, kad beprasmiškai tysai vidury aikštės… Ajajai, ajajai…“. O žmogelis po suolu, tarsi nieko nebūtų pastebėjęs, tęsė toliau: „Reikia turėti drąsos gyventi taip, kad nebijotumei tinkamai mirti. Visuotinis gyvenimo imitavimas, be atodairos brukamas kaip pilnaverčio egzistavimo imperatyvas. Niekados nesustojančios kasdienybės karuselės, saldi vata ant pagaliuko, akinančiai blizgantys batai… O taip, batai! Žinai, berniuk, aš netgi galėčiau būti neblogai pasikaustęs batų ekspertas! Pastebėjau tokią tendenciją (čia, iš po suolo, labai palanki padėtis): kuo labiau batai blizga, tuo greičiau juos kojos neša nežinoma kryptimi… O kuo labiau batai apdriskę, tuo ilgiau jie trypčioja štai aplink tą šiukšlių dėžę. Pažvelk, ką gali žinoti, gal ten ir yra kur kas tikresnis išėjimas… Pamenu tokį visuomenėje gajų pasakymą, kurį perfrazavus skambėtų maždaug taip: „Žmogaus batai yra žmogaus sielos veidrodis“. Tuomet viskas lyg ir priklausytų nuo jų blizgesio lygio ir nuo batų tepalo spalvos? O gal žmogus savo sielos ieško visai ne ten, kur turėtų? Taaaaiiiip… kartais tarp tų, kurie dažnai trypčioja aplink šiukšlių dėžę, vyksta kur kas natūralesnė gyvybinio srauto cirkuliacija, nei tarp tų, kuriuos nežinoma kryptimi nunešė arogancijos bei puikybės srovė… Kaip vėliau paaiškėja, mes patys pasirenkame, ar norime būti Saulės dalininkais, ar iš pragaro tamsybių priimti Kiršintojo „komuniją“, kuri visada trenkia dvėselėna arba lavoniena…“.

Taip bekalbant prie suoliuko lyg debesis prislinko saujelė „treninguotų“ paauglių, iš kurių burnų kartu su žodžiais kažkokiu būdu virto ir saulėgrąžų lukštai („treningas“ kasdieniniame gyvenime – tai ne tik sportinė apranga, bet ir beveik uniforma, kurią dėvi tam tikros stipriai kompleksuotos jėgos kulto įkvėptos asmenų grupės, su sportiniu užsidegimu bei azartu mėginančios visais įmanomais būdais įtvirtinti savo pozicijas visuomenėje ir taip galiausiai pajusti pilnavertiškumą). „Tfu, tfu, tfu, tfu…“, – pasakė vienas. „Tfu, tfu!“, – atrėžė kitas, o trečias vožtelėjo: „Mudak jeban _ _j!“. Juostuotieji pasišalino. Aplink suoliuką per penkiasdešimt sekundžių atgulė keli sluoksniai saulėgrąžų lukštų.

Paskui dar buvo priėjęs patruliuojantis policijos pareigūnas, vilkintis devyniolikos metų senumo uniformą (kuria dalinosi su kitoje pamainoje dirbančiu kolega), tačiau niekaip negalėjo surašyti protokolo, nes iš atminties nepavyko iškrapštyti reikiamo viešosios tvarkos pažeidimo straipsnio numerio. Šiukšlių dėžę įžūliai apšlapino pro šalį prakudliavęs nususęs šunėkas. Tik berniūkštis tebežiūrėjo į vieną tašką ir toliau godžiai gėrė saulės spindulius, o žmogysta po suoliuku palaipsniui pritilo, nebesikilnojo išraiškingi lietuviški ūsai, erelio nosis įsistebeilėjo į pro suoliuko tarpus žiopsantį dangų. Galiausiai viską nutraukė du kietadelniai vyrai baltais chalatais.
- - -
Nežinau, kur dabar tas akiniuotas berniūkštis, toks panašus į mane, kai buvau panašaus amžiaus, o gal tai ir esu aš pats... Pasinaudojęs nematomo žmogaus statusu, sklandžiai prasmukau į žinomos psichiatrijos ligoninės pačio griežčiausio režimo skyriaus kartoteką ir atvertęs „Žmogaus po suoliuku“ ligos istoriją pačiame storo aplanko gale perskaičiau tokią išvadą:

„Ypatingai visuomenės gerovei pavojingas tipas“.

Nerijus Laurinavičius, 2010 12 18