Poeziją skaitė iš reto,
Matyt, ir gyveno tykiai
Lig tol, kol visai išseko
Laikai, ir nustojo vygė

Sūpuotis kažkur tarp medžių,
Aukštų, tarsi dangų remtų,
Ar remtų tave, lyg petį
Atkišę ar galbūt ranką

Nežymiai suspaudę, tarsi
Jiems būtum sūnus ar brolis,
Priklausęs tai pačiai kartai,
O gal ją visai atstojęs.

Dabar jau ant rugio supas
Ir dargi veikiausiai šypsos,
Taip taikiai, lyg Viešpaties lūpom,
Dėl šito negalima klysti.