O, skaisčioji mergele, smiltele,
Tiek jaunikių smėlio mūšoj pas tave skubėjo,
Rūmuos tavo bangos plukdė ir plukdė.
O tu, išrankioji - vis atstumdavai, kaip nebevertus.
Dienos keitė naktis, tyloj ir audroj sūpavo.
Metai tūkstančius skaičiavo,
Smėlio galybė tavo apdarus lietė,
Kol virtai vaivorykštėm žaižaruojančia saule.
Kantriai lydėjai praplaukiančius smalsuolius,
Įduodama viltį - išvysti švytėjimą,
Paslėptąją kriauklės būtį - vienatvės perlą.