ir jei dabar visi laiškai net trumpesni nei pernai, tai išgalvoju šypseną ir kabinu ant sienos, kaip paveikslą ar kaliausę kokią varnom nubaidyti. susisukam ties stotimi ir laukiame, nes turime sulaukti, nes netikime netikėjimu. žemai ties pirmo rūsio rasomis nutylame, ir lankas sukasi mergaitės liemeniu lengvai kaip bitė zvimbdamas. aš tikiu, kad spėsi, o vandeny žiedadulkės poetiškai švartuojasi. credo gloria. trūkis ir juokas, pėdos gražiais išlinkiais šoka. pašoka. mandagiai susidėlioja rankos, o muzika nutyla kaip paveikslo fotografija. o vėliau tik atidarai langą ir galvoji, kad skristi turėtų būti gera.