Dirižablių juodi atspindžiai
seną luotą palikę laukymėj
plaukia irklus pakėlę ramiai,
gena debesys vėją perlinį.

Vieniši vištakumo kiemai
nuo žydėjimo vyšnių apsunkę,
vėją mala malūno sparnai,
byra lietūs, žiedlapiais dulkia.

Drobes darko šiaurys žvarbumu
atsisukęs malūnams prie kelio,
žydint ievom aitriu baltumu –
laša rytmečiai nuoskaudom mano.