Žiūri į kuprinę, pūpsančią vidury kambario. Grakšti, aukšta ir liekna. Pasiruošusi it lengvaatletė startui. Tarsi ir žiūri, ir su pašaipa. Gal niekur nevažiuosi, gal liksi prie televizoriaus. Ir visą dieną būsim kartu. Tiksliau, netoliese vienas kito. Karts nuo karto pakilnosi kuprinė, padūsausi, žvilgtelėsi į kampą, kur tūbos atremtos, gal prie kompiuterio prisėsi. Na ne, šįryt tu kitoks! Ten, Žemaitijoj laukia upelis it prigrūstas upėtakių. Oi ir garsi ji iš proto varančiomis žuvimis! Žinai tu. Bent jau jauti, kokie ten  tavęs laukia.
Užteks spoksoti į vis įžūlėjančią chakį lieknybę. Čiupk ją ir pirmyn!
- Pavažiuosi dar kiek ir rasi, - šypsosi žemaitis. -  Eitum geriau bulvių sodinti, nesivadalojęs čia.
- O ką, maišau aš tau? - jau pyksti, nes ne vieną valandą mauroji po pievas. Turbūt ne jo.  Tada visai pasiustų.
- Galiu parodyti, jei pavėžėsi. Karvę reikia perkelti, - atrodo lyg kas jam šypseną įsiuvo.
Įsėdo, net nespėjus pasiūlyti. Visas smirdantis. Gal kvepiantis tvartuku. Šviežiu, ką tik po laukus pabarstytu mėšliuku. Gali raukytis, kiek nori; gali gyliai įtraukti į šnerves, ką net užsimušęs nerasi mieste. Ten iš viso nieko panašaus nerasi. Čia tiesiog liejasi per kraštus. Tik spėk semti.
Va ir semiam.
Dėdukas vos spėja išpulti iš automobilio ir atseginėti spygliuotas užtvaras; jų atrodo tiek, jog niekada nesibaigs.
- Na, tai kur upė? - matosi vien laukas su karvėm ir spygliuotom tvorom.
- Teise! - ir rodo su pirštu, kur jau saulė virš medžių viršūnių.
Atvarei autostrada iki to šunkelio per kelias valandas, pagalvoji. O dabar ir per kelias valandas negali rasti upės.
- Ten kur mėlyna. Toli dar. Bet su mašina esi. Nebėda. Nukaksi, - ir išlipa, išsinešdamas su savim mėšlo kvapą ir viltį šį vakarą surasti upę.
Žiūri jam įkandin: kur ta vienragė? Visos su dviem. Gal šiaip pajuokavo. Ir iš viso: išdygo kaip pašauktas, kai jau norėjai apsisukti ir mauti atgal į didmiestį. Lyg ten kas nors tavęs labai lauktų. O jis, tarsi žinodamas tavo abejonę, še ir pasiūlė. O dabar vienas. Greit vakaras. Greit bus vėsu. Galvok.
Nuo oro grynumo sumelsvėjusi migla, iš lėto kaupiasi vis tirštėdama ir sėsdama  arčiau žolės. Čia pasiliks, sulašėjusi iki ryto. Ir pirma pamatys aušrėjantį dangaus pakraštį. Tu kietai miegosi, sapnuodamas nepamirštamą žemaičio šypseną. Miegosi nesukūręs laužo, nepagavęs upėtakio, negėręs karštos žalios arbatos. Neradęs upės.
Žiogai ne vieversiai. Kai žaliakojai svirpia, jau ne ankstus rytas. Miegaliai keliasi tokiu metu. Kaip visad pykti. Norintys dar kokią valandą ar dvi prakiurksoti. Tačiau tau reikia surasti upę. Negi važiuosi pralaimėjęs. Neištiesęs sunkų, ilgą muselinės valą ant pažadėto vandens; po juo lyg po vandens pluta tupi tavo svajonių upėtakis. Gražuolis. Tarsi besišypsantis. Kaip draugas. Lyg tu pats.
Mėlynuojantis dangaus pakraštys nebuvo ieškoma upė. Paprasčiausias miškas. Daug medžių. O kelio nė vieno. Nu žemaitis! Paklius jis man dar sykį, grasini iš pat ryto. Tačiau vis vien teks palikti automobilį ir eiti pėsčia. Nežinia iki ko. Gal ten visai jokios upės nėra? Gal dėdukas ir toliau tebesišypso sau dabar vienam tik suprantama šypsena.
Tu įsitikinęs, kad jis iš tikrųjų buvo? Kad matei miglą? Kad ieškojai vienragės karvės? Gal tu tik dabar atvažiavai?
Išprotėję žiogai lyg nesigailėdami savo smuikų džirina be perstojo, tikėdami, kad kas nors atsilieps. Nėra kam. Jų vienintelis orkestras. Ir klausytojas vienintelis.
Baigiasi pieva. Medžių tvora. Ar apeisi? Gal geriau į medį, į viršūnę, iš ten tikrai, ką nors pamatysi. Lipi. Į viena. Į kitą. Tas pats. Vien medžiai. Ir tiek. Kur upė, žemaity?!
Jos nėra.
Melagis žemaitis! - pagalvoji.
Jei būtų šalia, tu būtum kitur, nes jis kažką žino..
O tau ką daryti? Juk ne verksi vidury miško?
Eini tolyn, nes grįžti atgal dvigubai toliau. Ir vėl tas pats – gražu. Lyg ne liesti medžiai, tarytum ir krūmai apeiti kirtėjų. Pagalvoji: eisiu toliau. Nusispjauti į automobilį, raudoną, bet ne Ferrari. Mąstai, kur tu esi iš viso? Dar: ir ar tu esi čia?
Dabar žemaitis būtų pats tas. Bet jo nėra. O gal ir nebuvo. Pradžioj atrodė, lyg ir pykai ant jo? O ką? Kai jo nėra, tapo draugiškas? Jo gal visai ir nebebus.
Tačiau tau reikia atrasti upę. Bent jau Jūrą, o paskui jos intaką. Dėl jo ir atsibastei iš taip toli.
Medžių giluma palei vagą gesina upelį. Tu kitaip įsivaizduoji, kaip turi būti netoli jo. Lyg jo ir nėra. Ir nebežinai, ką nubausti: ar medžius, ar visą mišką, ar savo nežinojimą? Ar upelį? Ką jis blogo padarė? Jis tik yra. Kažkur. Aišku, žemaitis žino. Ir dar žino: tą kažką...
Nesvarbu, jog tiek medžių daug. Eini it per juos. Nes piktas. Gal ir nerasi upės. Tau vis vien. Į tolį žvelgi, matydamas nepagautą upėtakį.
Pagaliau! Tarp suakmenėjusių, gal iš arktinių ledo gabalų išsirita upelis. Kaip jis vadinasi?
Gal jis -  Aitra?! Jautrus žodis. Ir vienuma. Žemaičių paslėptas vingurys su it variniais upėtakiais.
Ne, per menkas. Labai jau siaurutis. Tačiau jis tikrai turėtų įtekėti į Aitrą. Tai viltis! Žemaity! Gal aš tuoj pasijuoksiu iš tavęs, pagalvoji.
Mąstai: įdomioj vietoj bastausi. Ir pėdų jokių nerandu. Gal čia nebuvo įžengusi žmogaus koja? Tikrai smagi savijauta. Jauti, kad kažkas bręsta. Atradimo džiaugsmas. Pagalvoji: geriau nei landžioti internete ir kapstytis žemėlapyje. Ir dar smagiau palieka. Tuoj tuoj. Jauti kaip leidiesi žemyn. Statėja slėnis, virsdamas į aštrią raguvą.
Pritrenktas netikėto vaizdo. Kažkoks kanalas su lelijų virtinėm abiejuose krantuose. Ir tykus vanduo. Vos juda. Visai nekalbantis. Tiesiog tik tysantis. Tarsi paskutiniai atodūsiai. Tuoj iš viso jo nebebus. Net vandens.
Tu sustingęs. Jau bijai pagalvoti apie žemaitį. Tiesiog įsivaizduoji jo ironišką šypseną. Ji tiesiog rėkia – nepagausi tu upėtakio! Ir juokas. Net piktas. Žemaiti, -  kodėl? Gal, kad tu iš miesto? Gal tu nori pajusti tą kažką...
Lelijos, lelijos. Ar gi čia gali tūnoti upėtakis? Na, vandens užtenka. Ir gylio ir pločio. Čia jau nebe upelis. Jis jau upė. Jame didelių yra. Ar ne, žemaiti? Pagalvoji: kaip man dabar tavęs reikia. Pas mane nėra net minties apie tą kažką...
Aš kaip tu. Toks pat. O gal mes kartu vienu metu. Visi trys...
Duok man kelią iki jo.
Negali negalvoti: jis stambus. Vos telpantis tarp krantų. Gal jis mano. upėtakis. Pagalvoji: o gal tu jį man dovanoji, upeli?
Nėra labai sunku pasivaikščioti pakrantėmis vos ne iki sutemų. Net neužmetus muselinės valo. Gali ją turėti ir nešiotis iki gilaus vakaro. Ir vis vien busi teisus, jeigu nieko nepagausi arba net neturėsi kibimo. Tačiau tu būsi su ja!
Eini it iš paskos katafalko. Kartais pasižiūri pro upės pakrūmes. Nesibaigianti lelijų armija. Atrodo, jog vos ne kiekvienam žingsniui žemaitis koją kaišioja. Čia Jūra. Kiek iki intako vienas žemaitis težino. Gal jis išdygs kaip grybas po lietaus.
Mylia prasideda nuo pirmo žingsnio. Tavo ieškojimas nuo minties. Dar sugalvotos ten dūmų pritvinkusiame mieste. Kai prasidėjo kvietimas prie upelio. Dabar jau jauti. Jis tikrai netoliese. Bent jau šiandien jį pasieksi. Pagalvoji: ar man jo reikia? Ar aš nenusivilsiu? Ar man to užteks?
Kaip buvo paprasta tegu ir dūmų mieste. Ar iš viso yra kas ten neįprasto?
Girdi,girdi civilizaciją. Balsai. Jų visai tau nesinori. Bet jie taip pat viltis. Pagalvoji, kur jie jo nebus. Tačiau tau reikia intako.
Jie anoje pusėj. Balsai. Vyrų. Aišku, tavęs nemato. Ne iki to. Jie geria. Aišku, savo darbo.
- Laba diena vyrai! - šūkteli. Ir jau pasidrąsinęs savo balso, paklausi: vyrai, ar nepasakysit, kur čia Aitra įteka?
-  Tu į snukį nori?! - riktelėjo vienas. Pastebi, kad stambiausias. Pagalvoji, jog dabar prasidės išvykos kulminacija.  Ar dėl to atvažiavai?
- Na, kur intakas įteka, - kartoji. Net meiliai.
- O aš tau sakau: ar į vepelį nori?! - jau atsistojęs rėkia.
Pirmą kart šiandien apsidžiaugi, kad tave apsaugo platus vanduo su lelijom. Gali net pasišaipyti arba bent pajuokauti. Bet susilaikyk. Jis gali ir kiti perplaukti. Galėsi randus rodyti žmonai. Jei galėsi.
Kaip dabar pagelbėtų žemaitis; jis lyg juose yra. Tu nesusikalbėsi. Ir tai problema. Ar tai ne panašu į sapną. Ar gali už klausimą gauti į marmūzę. Čia. Taip toli nuo viso to, nuo ko pabėgai.
- Nenoriu į snukį. Aš jį noriu pagauti, - išdrįsti.
-  Jį? O kas tau sakė, kad jis čia yra? - paklausė vienas lyg ir gero norintis. Tarsi ir kaip  žemaitis žinantis tą kažką...
- Nuojauta.
- Nusišikt man ant jos, - pasakė it stulpas. Tas tave tikrai nė nemirktelėjęs sumaltų.
- Eik ten. Į Aitrą. Ten jis, - nustebai išgirdęs.
- Tai kur ji?
- Eik ir eik. Ir rasi. Nenervink kitų.
Atradimo džiaugsmas, pagalvoji. Takelis toks vos matosi, bet eiti įmanoma. Vis vien geriau, negu gauti į vepelį. Pagalvoji: kodėl jis pasakė? Ir kitas: tik rėkė, bet nedarė?
Gal aš noriu gyventi su juo?Ar šalia?Ar atleisti? Kam? Ir sau, ir jam, ir vyrams, o gal ir tiems, kurie gavo tą kažką arba dar gaus?
Kas jis? Žuvis ar aš?
Žemaičių paslėptas vingurys. Prieš akis. Su vos išlindusiomis, vos žolėtomis smėliukų kuprikėmis palei aną krantą. Su vos patamsėjusia duobike vandens dugne. Su  vos nenurėdėjusiu akmeniu ir vos netapusiu žuvies slėptuve. Su vos kalbančiu vandeniu šalia skurdžios žolės kasos ir vos apsipynusios pajuodusią juodalksnio kerplėšą. Jis po ja gyvena, pagalvoji. Nelieki ramus. Gal manydamas apie žuvį. Labai jau paprasta. Tuoj vakaras ir bus dar paprasčiau. Išskris lašalai. Debesys. Tuntai. Žinoma, upėtakis pasirodys. Gal liksi patenkintas. Arba liūdnas matydamas pasenusio upėtakio akis. Jis rankios gal jau paskutinį pavasarį gardžias žuviai vienadienes. Ir vakares, pralinksmėjai palyginęs. Tikrai nekokia nuotaika.  Ne jo.
Ar ta kerplėša kalta, ar pikti vyrai visai nepanašūs į besišypsantį žemaitį, tačiau tu sustoji, nebeeini toliau. Žinoma pagalvoji: jis vis ieško ir tebeieško savo vienragės karvės. Kaip ir tu pasenusio upėtakio. Gal tas kažkas ir yra atradimo džiaugsmas. Sustojimas. Nebenori kilti Aitra palei srovę aukštyn... Aitra. Aitrumas. Tarsi prisiliesti prie laužo dūmų griaužiančio akis. Tarytum nuryti gurkšnį jau iš tolo duona kvepiančios ruginukės. Ir eiti ne palei upelį, lyg šalia savęs. Šalia jo, lydinčio tave aukštyn. Jis nežino kada tu panorėsi ištiesti muselinės valą ir patiekšti įmantrią vienadienės apgaulę. Jis vandens veidrodyje lyg tu. Tik atvirkščias. Tarsi pats kyli upe viršun. Kad neįvyktų tas kažkas. Arba jau nutiko. Dar ten, prie įtekėjimo. Pagalvoji: ar viskas prasideda, kur įteka ar kur išteka? Vanduo upelyje vienu metu yra visur, mąstai. Ir niekada nesužinosi, kur jis jau buvo, o kur dar tik bus.
Ryžtingai perbrendi upelį. Tarsi perskrodi. Nepajutęs aitrumo. Nežinai, kiek spėjai pakilti. Nebegalėjai žiūrėti į vandenį. Lyg į save. Į savo ateitį: matyti varyje gęstančias seno upėtakio akis.  It savo.
Dieduko šypsena tarsi įsiūta veide. Vėl. Žemaitis ramiai sėdi ant kito Aitros kranto. Atrodo, nieko daugiau jis ir nėra veikęs. Jei neprisiminti vienragės. Turbūt netoliese ganosi, pagalvoji. Nesi tikras matydamas neišyrančią šypseną.
- No, ar radai Aitrą? - netrūksta jam įžūlumo. - Nenuskendai? Juk vondens daug. Ir akmenų pelna. Ir žuvų po kėkveinu. Vėgeliu kaip varlių. A ne?.. -  Niekada dar nebuvo tokia miela kažkodėl žemaitiškai prabilta ironija. Diedukas malė liežuviu lyg mudu pirmą kart matomės. Nenorėjai pagalvoti apie tai, kad jau buvai sutikęs. Tegu taip ir lieka. Tegu lieka ir tas kažkas. Kur nors. Tik ne čia. Čia nepamirštama žemaičio šypsena. Tarsi įsiūta veide. Tarytum tavyje.
Raudonas, bet ne Ferrari, automobilis lekia, tiesiog skrieja kalniukais papuoštu plentu. Net linksma, pagalvojus, kas yra mašinos priekiniame veidrodėlyje. Taip! Matai chaki! Oi kokia nepatenkinta, kad ne paėmei su savim prie upelio. Prie ieškojimo. Chaki net sustorėjo iš įtūžio. Kur dingo jos lieknybė. Iš lengvaatletės liko vos ne suma kovotoja. Ir vien dėl atradimo džiaugsmo. Ji neprisidėjo prie jo. Kam jai. Ji tik kuprinė. Vis vien linksma. Patinka tokia nuotaika.
Vario nutviekstas žemaičių paslaptingas vingurys. Kodėl man taip gera, Aitra? Ech, tas žemaitis! Ilgam jis įsiuvo šypsena. Labai noriu ją atlėkinti į dūminį miestą.
Nebepyksti ant dieduko. Visai. Nuo jo prasidėjo nežinia. Kuri vėl kviečia.
Jis gi liko. Ar tau? Ar upeliui? Kas ten liko? Gal tu, gal žuvis, gal žemaitis? Gal visi trys?