Ateis pavasaris į mažą mūsų sodą,
Bus gera vakarais, lakštingalos giedos
Ir rūpesčiai žiemos menku nieku atrodys
Prieš svaigų žiedą alyvos ankstyvos.

Po obelim sustoję, jos pasakos klausysim,
Tegul abu apsnigs baltu sniegu,
Viršūnėj aukštoje dienas tik tas matysim,
Kurios žadės gražiausių paslapčių.

Žydėjimas, jo laikas trumpas - šykšti akimirka,
Jei lygint su keliu sušvitusios vilties,
Ar trukme nerimo, kuris lyg replėm suima,
Kai lauki - nesilauki nueinančios nakties.

Žinau, pasaulis pilnas įstabiausių sodų,
Gėlynų, parkų, žydinčių laukų,
Tik čia kitaip...
Pažvelgia tulpės žiedas paprastas, raudonas -
Jam atsakai nudžiugęs, su šypsniu.

Nereikia laimei daug –
                                        tiktai pavasario,
Tik vakaro mažam sode, kai du
Apsunkusios alyvos šaka švelniai palenkia
Ir glaudžia ją, kaip kad anksčiau,
                                        dar vis kartu.