Kitą dieną jau randu patogiai Sauliaus vietoje įsitaisiusį Audrį.
- Visi tavęs baidosi, o aš pamėginsiu įrodyti, kad drąsa apsaugo
nuo visų negandų,- į nebylų mano klausimą atsako būsimasis suolo draugas.
Pasirodo, kipšas ne toks baisus, kaip jį piešia. Iš arčiau pastebiu daug patrauklių ,,atstumtojo” būdo bruožų. Jis mane pamoko, kaip išsisukti nuo atsakomybės, nugludinti aštrius kampus, ir pasigautas dvejetukas  manęs jau negniuždo. Darausi nepakantus storžievis. Vis dažniau iš mamos išgirstu atbulvyžiaus vardą. O Audrius kietai mane veda į naują, lig šiol mažai patirtą virtualiąją erdvę. Tiesa, mokykloje mes mokomės dirbti kompiuteriu, bet iki šiol naujiena nesusiviliojau. Rasdavau įdomesnių užsiėmimų. Audrio įkalbėtas, paprašau tėvelio, kad laikinai paskolintų savo nešiojamą kompiuterį. Šis ilgai dvejojęs sutinka. Stačia galva neriu į internetą. Dar žingsnis... Eurika! Kokia gausybė žaidimų! Ir šachmatai, kuriuos tėvelis labai mėgsta. Kiek muzikos! O kodėl tėtis taip slepia nuo manęs šitą dėžutę? Bijo, kad nesugadinčiau? Paprašytas pamokyti, atkerta:
- Mokykloj per pamokas moko  ir gana.
Bet argi per pamoką tiek įdomybių susirasi? Čia kažkas ne taip.
Dar kartą paprašau. Ir vėl negirdžiu atsakymo. Tik kai be saiko įjunkstu į nesibaigiančius pasibuvimus prie kompiuterio, tėtis atsisėda šalia ir pradeda naršyti visai po kitą pasaulį, atkreipdamas dėmesį į man miglotai suvokiamus dalykus.Tik dabar pastebiu, kaip čia lengva nusvilti, apsirikti,  net ... prasmegti.
- Atleisk, tėti. Viso šito dar nežinojau. Ačiū, kad parodei. Būsiu
atidesnis.
Dabar kompiuteriu naudojuosi apdairiau. Tėtis dirba šiokiomis dienomis, aš – laisvalaikiu. Stengiuosi būti atsargus, nuolatos prisimenu tėčio žodžius:  ,,Laputaičių visur pilna, kiekvienon eketėn vilkas uodegą nesunkiai įkiša.” Ypač galvon įstrigo: ,,Gamtos knygos dar niekas nesugeba pakeisti ir neverta jos mainyti į lengvai pasiekiamus žaislelius”.
O Vainius vis dar kenčia. Yra ir prošvaisčių: tyrimai prieštaringi. Prie paties baisiausio dar neapsistota.  Tačiau karštis sekina organizmą. Guli paslikas, nepajėgia net apsiversti. Pajudintas inkščia lyg šunytis. Nuolat prašo gerti, bet tekančio vandens nesibaido. Paguldytas abejingai žiūri į lubas, nieko nesako, nieko neklausinėja. Bandymai sudominti kuo nors – beprasmiški. Sunku patikėti, kad tokį stiprų, guvų berniūkštį šitaip pribaigtų liga.