mes skaičių liečiami rūkome pašonėse nutūpę
mes skaičiai suklupę kampuos
sugeriam tiltus per letą gondolomis springę
skaičiais įvardijam dievą skeliantį kūną
į čia ir nebūti
o man tik apsėsta visur ir regis
vienintelis vertas likimo ėjimas –
stovėti savo beformėj aukoj
vienintelis vertas ėjimo buvimas –
nebūti sukruvinus piršto mažylio
nebūti pabėgus nuo smogo rytinio
narkozės nesišaukiant kaip išlikimo
tyrimams gulant ant pjedestalo
punkto devinto šrifto raidėm
neklijuoti akių nuo regėjimo
ir miegui ištikus nemąstom
kaip gelia deguonis mūsų ląstelių
ėduonį nušašusį žodį slenkantį naktį
nes burnos vis žiopčioja skaičiais
iš tyrų kulkom matuotas ligoninės sienų
plotis ir ilgis
taškas vienuoliktas
čiaupo lašais neskaičiuotas
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-02-11 22:31:43
Žinau, kad jie čia svarbiausi, bet būti-būtis, et, jų per daug...
Anonimas
Sukurta: 2011-02-11 13:42:58
Mintis pasimeta tarp apsunkinto kabėjimo.