Mama šypsodamasi atnešė puokštę gaivių gvazdikų. Gida iš džiaugsmo sumirksėjo akimis. Nepamiršo, kad patinka gėlės, pamanė ir tyliai ištarė:
- Sėskis ant lovos krašto. Daugiau nėra kur.
Abi apžvelgė kambarį. Lova, plati keturių durų spinta. Tikrai nėra kur, pagalvojo motina ir klestelėjo šalia dukters. Dirstelėjo į jos veidą. Tarsi senės, nusipurtė. Jam trūko jaunystės. Ji tarsi buvo po oda, įsisiurbusi į akis, pasislėpusi po lūpomis. Ten krutėjo, draskėsi, norėjo išsprūsti ir užtvindyti veidą, kad visi pamatytų, jog jauna, jai septyniolika. Tačiau viduj nė akimirkai neišnykstantis skausmas ir liūdesys, buvo atkakliai užtvėręs kelią. Visas kūnas, pritvinkęs gėlos ir maudulio, tiesiog prašėsi ko nors lengvesnio.
Gida norėjo užmiršti, kas vakar įvyko. Atmintis lyg tvarkinga bobutė dėliojo atsiminimus į atskirus stalčius su užrašais. Tik vieno niekur ir niekaip negalėjo nukišti. Jis blikčiojo lyg neperdeganti lempa. Ir net motinos atėjimas buvo bejėgis. Ji sėdėjo šalia ir spoksojo į Gidą. Raukėsi, šypsojosi, net ašarojo.
Viskas tikra, manė Gida. Viskas gerai, mama. Tu ne vaidini ir ne pozuoji... O vakar kažkas kažką vaidino. Renatas! - perrėžė mintis kaip kibirkštis. O gal ne vaidino, gal tai jis ir norėjo padaryti. Kodėl? Kad atėjo, ne, beveik atšliaužė tvoksiantis alkoholiu. Paklaikusiomis akimis. Be proto. Kitaip jis taip nebūtų pasielgęs. Vien alkoholis viską valdė. Tai jis nuplėšė nuo Gidos rūbus, apdraskė, apseiliojo, apkandžiojo krūtines, išprievartavo, apspjaudė jos kūną ir iškiūtino. Gatvėj parėkavo, paspiegė. Paskui nutilo. Kambaryje negailestingai tiksėjo laikrodis. Atrodė, nebėra prasmės ką nors toliau daryti. Visi veiksmai, mintys išseko. Ir laikrodis taip pat turėjo išsisemti ir nutilti. Tačiau jis tiksėjo lyg išprotėjęs.
Gida po to nieko nebedarė. Kambarys dvokė per dienas nevėdintas. Alkis vartė vidurius. Paskui nurimo, palikęs burnoj neišnykstantį šleikštulį.
Kažkas atidarė duris, atvėrė langus, įleido šviesą, garsus, judėjimą. O neapykanta, beprasmybė, šlykštynė lyg sena ragana išsirioglino lauk. Prie Gidos veido palinko malonios išvaizdos vyriškis, vilkintis baltu chalatu.
- Dar mes pakovosim, - pasakė ir nusišypsojo. Šypsena išėjo taip pat malonios išvaizdos ir daktariška. - Kalnus nuversim. Ir gyvenimas sužėrės visomis vaivorykštės spalvomis... Tu myli poeziją?
- Aš myliu, Renatą. Mylių motiną... Mylėjau gyvenimą, - kažkoks pyktis dar buvo užsilikęs Gidos viduje. - Gal tai ir yra poezija? - šaipėsi ji.
- Gal, - nesuprato ironijos ar nenorėjo. Gydytojas kruopščiai tepliojo jodu Gidos kūno žaizdas, pridengęs tas vietas, kurios turėjo būti pridengtos.
„Myliu Renatą. Kurį? Ar abu? Ko tu bijai? Netekti meilės ar bundančios neapykantos? Jos abi visad šalia. Meilė ir neapykanta. Dvi neišskiriamos draugės. Kurios dar ilgai tave lankys.“
- Viskas, - baigė tvarstyti gydytojas. - Belieka pulti gyvenimą, atkišus nagelius, - pridūrė šypsodamasis.
- Aš taip negaliu. Man gyvenimas buvo srauni upė. Sėdėjau be irklų valtyje ir plaukiau pasroviui. Ne mano galioj buvo sustabdyti tą plaukimą. O dabar... dabar gyvenimas gal bus kaip puiki laikmena, prikimšta gyvuliškos pornografijos, komforto, miesčioniškumo. Kada panorėsiu ir uždėsiu. Tegu rodo. Tai puiki laikmena!.. Ar daktarėliai su žmonelėm nesičirpina panašiai, spygaudami iš bukos palaimos.
- Tu cinikė, - pasakė gydytojas. - Spjaudaisi ir tiek.
- Mane ir apspjaudė. Ir doras žmogus. Bent jau buvo. Jis tik neištiesė pagalbos rankos. Jis tik ištiesė, prašydamas smulkių. Dar prieš tai, ko nebuvo padaręs.
- Man nerūpi tavo intymūs santykiai su kažkuo, - širdo gydytojas, žvilgčiodamas į savo laikrodį. Per ilgai čia jis užtruko.
- Ne su kažkuo, o su Renatu. O jūs neskubėkit. Mieste panašių atvejų kaip čia neįvyko.
- Ką gali žinoti, - rimo gydytojas. - Aš darbe. Man laikas.
- Jūs sėskite. Pakalbėsim. Man dabar labai norisi šnekėti. Senai bemačiau ir nebendravau su gyvu žmogumi. Be to, mano būsena psichologiniu požiūriu – ne tvirta, kelianti abejones. Susimąstykit. Tokias palikti negalima.
- Aš nepalieku. Savo padariau. Toliau rūpinsis artimieji.
- Tačiau jūs suprantat. Matot. Gal tai bus paprasčiausias, dažnai žmonių užmirštas žmogiškumas.
- Tu vėl savo. Šaipytis nėra protinga. Tai kvaila. Blogą žmogų kiekvienas šmikis nulipdys. O gerą – atrinktųjų laimė. Ir labai gerai, kad tokių pasitaiko.
- Gal ir jūs?..
- Ne, aš paprastas žmogelis. Vaikštau žeme ir dirbu. Tai mano gyvenimas. Ir žmonės man dėkingi
- Puiku! Jūs kuriat gėrį. Sunkiausias menas. Toli nueisit. Arba jūs sumindys, kai įgris jūsų gėris arba pavirs blogiu. Kol giedat jų ausim mielą giesmelę, jie ramūs ir dėkingi. Jie gal net užritins jus į tribūną. O jūs iš ten pradėsit mokinti visus kaip reikia gyventi.
- Su tavimi neįmanoma kalbėti. Tavyje tiek pritvinko blogio, neapykantos, jog tai baisiau už tą, kas įvyko. Ir nepertrauk manęs. Tu myli kaip ten, Renatą. Tai žmogiška. Gal meilė niekada nedings ir tau bus sunku. Meilė taps kančia. Tu niekinsi ir mylėsi. O atsikratyti tokia meile gali. Tau padės ne šlykštus prisiminimų tąsymas, o meilė savo meilei. Kai pakelsi ją aukščiau visko ir būsi laiminga.
Išėjo neatsisveikinęs, vos ne bėgdamas, nešinas savo tiesą, nepasiekiamas.
Kiekvienas turi savo kelią, pamanė Gida. Tačiau šalia jo yra daug vieškelių. Gundančių, blikčiojančių, spalvotų. Kokių tik nori. Ir Renatas pasuko į vieną. Geria kasdien, ištvirkauja. Jo akys aplipo bohemiško ir erotinio gyvenimo riebalais. Per juos nebeįžiūri kas gera, kas bloga.
„Ir kodėl jis pasuką tą vieškelį? Būtent į tą. Gal baimė nubloškė, kaip ir kitus žmones. Vieškelis tiesiog juos prisisiurbia. Ir žmonės žūsta. Dvasiškai. Tampa vaikščiojančiomis baidyklėmis, belaukiančiomis mirties. Tampa alkoholio vergais. Ir niekas negali sunaikinti pačių žmonių išrastą vergvaldį.“
„Kaip man susigrąžinti Renatą? Kaip?.. Kaip jį bučiuoti, glamonėti po viso to? Kaip mylėti? Viskas dvoks, bus išsigalvota, įsipiršta. O reikia tik pamilti savo meilę ir iškelti aukščiau visko. Ir būsi laiminga. Kvailys! Moralistas! O kaip Renatas? Spjauti į jį?! Kaip be jo mylėti, būti laiminga? Kaip meilę išplėšti iš širdies ir tėkšti po kojomis? Arba, kaip pamiršti Renatą? Ar įmanoma pamiršti mylimą žmogų?“
Iškelk savo meilę aukščiau visko ir būsi laiminga.
Gida apsirengusi nuėjo prie lango. Lauke lijo. Lijo vidury žiemos. Lašai baigė suėsti sniegą. Gatvės buvo aplipusios purvu, mėtėsi šiukšlės. Buvo niūru žiūrėti. Gida nusisuko. Niūrus atrodė ir kambarys. Pritemęs, nejaukus, tiesiog vejantis lauk. Tačiau eiti nebuvo kur. Čia jos kampas. Lova, keturių durų spinta, šešiolika kvadratų ir pagaliau nebetiksintis laikrodis.
Renatas krapštė centus drebančiais pirštais ir patenkintas dirsčiojo į savo sėbrus, prisiminė Gida. Sėbrai keiksnojo gobšius žmones, apgulę parduotuvės duris. Gidos mažytė piniginė vis pliuško pliuško, kol tapo plonutėlė tuštutėlė. Litus jis gražino:
- Neimu. Tik smulkmę.
- Tu dosni, Gida. Nesitikėjau.
- Aš taip pat. Tave suės tas „vaisiukas.“
- Tegu ėda. Ne rytoj gi.
- Gal ir ryt.
- Nepradėk. Tie skiedalai baisiau už gėrimą. Jų prisiklausęs, dar labiau geriu. Nieko nepadarysi toks jau mano gyvenimas. Mano vieškelis. Tačiau šalia kelio jis, Gida. Galėsiu bet kada grįžti.
- Tačiau ar bebūsi kam reikalingas, - nusisuko Gida ir norėjo nueiti, bet Renatas sulaikė.
- Kas tarp mūsų buvo... - nebaigė, žodžiai kažkur įstrigo. Paskum šiaip ne taip išlemeno:
- Jei myli, neatgręši nugaros, koks betapčiau.
- Niekai! - neištvėrė Gida. - Kam man alkoholikas? Butelį myli labiau, nei mane? Tai ir turėkis.
Ir nuėjo kas žingsnis gąsdindama save: jei ne teisi? Gal tai pramoga? Pasitampys ir baigs. Daug kas baigia.
Renatas nebaigė. Jis ir nežaidė. Tiesiog tas gyvenimas buvo jo pasirinktas.
O aš, kvailė, laukiau, pamanė Gida. Va, ir sulaukiau. Niekšą sulaukiau. Kankinuosi. O jam kas? Liurlina kur nors tą skystalą ir tąsosi su kokia patele.
„Sulaukiau... Na kodėl man taip sunku? Kodėl nebežinau, myliu ar niekinu? Kas man darosi? Pamilk savo meilę ir būsi laiminga. O gal paniekinti, gal apdrabstyti purvu, srutomis? Ar dar ką baisiau, kad tik išnyktų, negraužtų, nekeltų prisiminimų. Kokiu keliu eiti? Šalia kelio vieškelėlis. Mažas, siaurutis, šiurpus. Gal užsukti? Tereikia nueiti į virtuvę, uždaryti langus, užrakinti duris, atsukti dujas...“
Iškelk savo meilė aukščiau visko ir būsi laiminga.
Atsibudo tampoma traukulių. Kilo vyma. Buvo tamsu ir šalta. Karojo atlapoti langų rėmai. Aplink Gidą slankiojo svetimi žmonės ir kažką tarpusavyje ginčijosi. Ji tik suprato, kad dabar naktis, nepasisekė.
Rytą atvažiavo mama su puokšte gaivių gvazdikų. Gėlių aromatas sklido po kambarį ir maloniai kuteno gomurį.
Motina sėdėjo neištarusi nė žodžio ir vis žiūrėjo į dukters veidą. Sėdėjo tarsi šalia kelio. Ir nieko nežinojo apie Gidos vieškelį.
Ką pasakyti motinai? - galvojo Gida. - Ką?