Trūksta namuose Vainiaus. Oi, kaip trūksta. Prisiruošėme žvėreliams pašarų. Kurapkų užuovėjas audros išvartė. Jau būtume viską sutvarkę. Dabar man vienam teks paplušėti. O ir galvon niekas nelenda. Prisėdu prie stalo mokytis, Vainiaus nelaimė visas mintis užvaldo. O mokykloje - atsiskaityk ir baigta.
Matematikos kontrolinis. Sėdžiu kaip musmirių prišveitęs. Niekaip negaliu susikaupti. Rodos, gerai mokėjau visas teoremas, o pritaikyti nesugebu. Taip ir nukeliauja tuščias lapas į mokytojo rankas. Pirmasis mano gyvenime dvejetas garantuotas.
Per pertraukas, matau, mokiniai manęs vengia. Vos tik prisiartinu, tuoj per kelis žingsnius pasitraukia. Sužinojęs, nuo ko mane paskiepijo, iš suolo išsikrausto ir  Saulius. Jaučiuosi lyg raupsuotasis. Teko skaityti knygą, kaip senovėje raupais sergančius išveždavo į negyvenamą salą ir ten palikdavo likimo valiai. Tik to betrūksta. Savijauta nepavydėtina. Prisiplakti stengiasi vien Audrys. Priminė, jog sesuo dirbanti ligoninėje,  pikčiausios ligos jam nebaisios. Matyt, sumanė kažką išpešti. Be  naudos šis vaikinukas su niekuo nebendrauja. Nemėgstu ir aš to biznieriaus.
Ne kokios naujienos ir namuose. Mama pluša dviejuose ūkiuose. Močiutė per dieną kelis rožinio ratus apsuka. Vainiaus motinos nuo izoliatoriaus durų niekas atplėšti nepajėgia. Atrodo, net dangus virš mūsų tamsesnis. Ir jokių prošvaisčių, jokios paguodos. Anksčiau: nespėdavai apsidairyti, dienos  jau nebelikę. Vos pradedi sapnelį, nakties striuka. Dabar... viskas išsitempė, per gerą sieksnį ištįso. Kada gi baigsis šitas pragaras?
Visi užsiėmę savais reikalais. Puikiausia proga į mišką išsprūsti. Prisikraunu pilnas roges pašaro. Atsargiai, dairydamasis šaunu pačiu tiesiausiu keliu. Spėriai apsisuku. Pareinu gerokai nusiplūkęs. Bijau, kad saviškiai nesusektų. Barsis. Dabar girion kelti kojos nevalia. Bet žvėrelių gaila. Ir paukšteliai savo lesyklėlėse laukia. Et, visiems geras nebūsi. Reikia dėl kažko aukotis.
Vos tik patyliukais įžengiu į trobą, kai prie vartų stabteli Vainiaus tėčio visureigis. ,,Amen” – persižegnojusi pusgarsiai ištaria močiutė.   Apstulbę laukiame, ką kaimynas pasakys.
- Reikalai prasti. Aukšta temperatūra alina ligonį. Iš kitos pusės ,
gydytojų nuomone, karštis naikina visus užkratus, todėl vaikas šunta kaip pirty.  Sunku pasakyti, kiek širdis ištvers, - lėtai dėsto kaimynas. – Pirmieji tyrimai neaiškūs, einama prie sudėtingesnių. Norėčiau paklausti, kur galėtų būti kelnių draiskalai. Reikėtų ištirti seilių likučius. Gal visas šitas triukšmas niekinis.
O skudurai seniai pro kaminą dūmais išlėkę. Teks pasikliauti vien medikų sumanumu.