Kad prabudus naktį suprasčiau jog tai nėra sapnas, nereikėjo daug pastangų. Nereikėjo alpti iš nuostabos, cypti iš baimės, stoviniuoti pražiota burna kaip karpiui... Aš seniai tikiu stebuklais, o kai pagalvoji, anokie čia ir stebuklai... Tik mažas draugas mano kambaryje. Draugas, toks, kokį aš visuomet įsivaizduodavau vaikystėje, toks, koks visada jis ir buvo.
Mėlynas, mėlynas, mėlynas... Linai žydintys, Karibų jūra, liūdesys...
Žinot, jo akys  buvo geltonos, ne todėl, kad gražu, juk man reikia kaip nors jį atskirti iš tūkstančių kitų liūdnųjų draugų... Jis buvo kitoks, ne dėlto, kad žibalinę lempą laikė prie pat mano veido ar buvo mėlynas, jis nemokėjo šnekėti. Ak tiesa, tik po dešimties minučių supratau jog man nereikia rėkti per visus namus, rizikuojant prikelti gimdytojus, kurie tikrai nebūtų patenkinti mano mėlynu draugu, bet su manimi jis bendraudavo. Mintimis... Nežinau, kaip jam pavykdavo, bet akivaizdu, tai buvo labai patogu mano tėvams, kurie niekaip nesuprato, kas man nutiko, kai staiga pradėjau valgyti  dvigubai daugiau sausainių, šis draugas, kurį vėliau pavadinau Imu, dėl jo spalvingumo panašaus  į vieno iš Australijos paukščių, labai  mėgo sausainius. O, kadangi  suaugusieji  dažniausiai nenori matyti, toliau savo nosies, yra per daug keista ir per daug nenormalu, kad būtų tikrovė, aš jiems Imu ir nerodžiau, o jis ir pats per daug nesiveržė į viešumą. Puikiai suprantu, jog išsivedusi mėlynąjį draugą į parduotuvę, pribaigčiau galybę senučių, o po šio incidento mano draugas atsirastų specialiųjų tyrimų centre, iš kurio, abejoju, kad gyvas išeitų.
Tad, kaip ir sakiau, radau jį stovintį  ir apžiūrinėjantį mano veidą, kaip vėliau sužinojau, jau matytą dar prieš mano gimimą... Pasirodo, šis mažas, mėlynas žmogeliukas yra daug senesnis nei maniau. Jūs esat laimingi žmonės, nematėte tos dramos akimirkos, kai jis suprato, jog maniau, kad tai aš jį sukūriau, savos fantazijos dėka. Na ką gi, žmonės klysta...
Kai pradėjome kalbėtis šiuo neįprastu būdu, jis šiek tiek pralinksmėjo, o pamatęs ant stalo prakąstą, bet taip ir nepabaigtą sausainį, visiškai pradžiugo. Jau tada supratau, be sausainių neapseisim. Pabaigęs saldumyną sučepsėjo keletą kartų, pamojavo rankele ir dingo...
Bet kiekvieną naktį, kai mėnuo pateka, o žvaigždės sužiba toliuose, mėlynasis draugas pasirodo mano kambaryje prie spintos ir nekantriai trepsėdamas kojelėmis laukia, kol atnešiu sausainių...