Ilgai galvoti apie pagalbą Vainiui neteko. Pats draugelis pradeda mane kamantinėti, domėtis žodynu, vaizdingesniais posakiais. Nuolatos klausinėja, kaip aš apibūdinčiau vieną ar kitą daiktą. Vos nekrintu iš koto, kai šis paprašo manęs padėti aprašyti futbolo rungtynių momentą, nes esu prisiekęs ,,sirgalius”, visus žaidėjus pažįstu kaip nuluptus.
Prisimename paskutiniąsias rudens varžybas. Vyksta atkakli kova. Vienų vartų saugotojas beveik neturi ką veikti, prie antrųjų – tik spėk suktis. Vartininkas čia man panašus į lūšį, betykančią grobio. Atrodo ramus, susitelkęs, nesiblaškantis, ir kamuolys niekaip pro jį nepajėgia prasprukti. Staiga vaizdas keičiasi. Sudėtinga situacija prie antrųjų vartų. Šis vartininkas man primena mūsų Sargį. Daug laksto, letenomis į žemę tvoja, o sviedinys pro kojų tarpą tik šmurkšt ir jau neiškrapštysi. Trypia įsiaudrinusi minia. Šūksniai. Vieni rėkia: ,,Bravo!” Kiti - ,,Į muilą vartininką, į muilą…”
- Pradžią jau beveik turi. Dabar įvykius stumk toliau, per veiksmą
charakterizuodamas likusius žaidėjus, - dėstau savo mokiniui.
Ilgai Vainius vargsta prie rašinio. Rašo, skaito, braukia, vėl rašo. Nervuojasi. Pagaliau užverčia sąsiuvinį.
- O man tie tavo katinai ir sargiai visai nepatinka. Rado su kuo
lyginti sportininkus. Ir visokie muilai - nei šis, nei tas, - pikta pastaba.
Dryksteli popieriaus lapas, akies mirksniu nukeliauja į šiukšlinę. Po to draugas pakyla, apsirengia, pasiima Murkutį ir, nė žodžio netaręs, drožia per duris.
Še, tau, boba, devintinės. To dar niekados nėra buvę.
O čia ir mama pasimaišo:
- Tai kokie katinai dabar judviem kelią perbėgo?
- Ir vėl  katinai. Susimokėt abu ar ką? Apie kitką šiuose namuose
jau  neišgirsi, - atšaunu įsiutęs.
Štai ir tėtis. Su juo gal įdomiau pasišnekėsim, šachmatais
pažaisim?
- Murki, eik šen. Žuvelių parnešiau. Kaip tik tau. Žvejai atidavė, -
dairydamasis po kampus tėtis ieško katino.
Papaiko visi su tuo katinu. Kaip susitarę. Po vakarienės tikriausiai  tardys, norėdami iškvosti, kas nutiko. Susidedu knygas ir maunu kuo greičiau į savo kambarėlį gultis. Pro plyšėtą sieną išgirstu tėčio dudenimą:
- Jau turbūt neperskiriamieji susipyko. Nė Vainiaus, nė katinuko.
Žiūriu, mūsiškis irgi kaip nesavas.
- Supaisysi vaikėzų purkštavimus. Šiandien šnypščia, rytoj ir su
brūkliu neperskirsi, - burbteli mama.
Sapnai nuotaikos nepataiso. Visą naktį landžioju po brūzgynus, ieškau savo Murkiaus, o tas vis kniaukia ir nepasirodo.
Skaudančia galva keliuosi, greitai apsirengiu, šio to užkandu,  tekinas pasileidžiu mokyklon, kad pakeliui nepasivytų Vainius. Mokykloje vėl ta pati daina: tik – kur padėjai Vainių, kodėl nematyti Vainiaus?
Skambutis išlaisvina nuo nepageidaujamų klausimų. Mokykliniai reikalai leidžia šiek tiek atsipūsti. O Vainius nepasirodo. Iš pradžių galvoju – pamigo, nebuvo kam prikelti. Pavėluos.
Antrai pamokai įpusėjus, sunerimstu. Kas gi atsitiko? Besibaigiant pamokoms direktorius pasikviečia mane į savo kabinetą. Čia jau sėdi  felčerė ir pradeda manęs klausinėti apie nuotykį su šuniu. Dabar ir sužinau, kad Vainius rimtai susirgo. Išgirdęs žinią, šokteliu iš vietos, noriu kuo greičiau pamatyti draugą.
- Neskubėk, moksladraugis izoliatoriuje, o tau reikės pasiskiepyti.
Supratai? Procedūra neskausminga, bet šiuo atveju būtina.
Pasiutligė! Nudiegia paširdžius. Kas dabar bus? Tėtis ne veltui visur ieškojo dingusio šuns, tačiau pūga sunaikino pėdsakus. Mama atidžiai patikrino Vainiaus koją, jokio įbrėžimo neradusi, nuplovė muiluotu vandeniu, ir visi nusiraminome. O toliau... Kas bus toliau? Mintis apie girdėtas šios ligos pasekmes visiškai aptemdo protą.
Ne savomis kojomis išslenku iš kabineto. Įprastu keliu velkuosi, nejausdamas savęs. Namuose randu susirūpinusią močiutę. Mama išėjusi pas kaimynus gyvulių liuobti. Tėtis darbe. Valgis nelenda. Į knygas nė pažiūrėti nenoriu. Slampinėju kampas iš kampo, vietos nerandu. Kodėl neleidžia pas Vainių? Gal kiek nusiraminčiau, jį paguosčiau. Klausimų šimtai, atsakymo nė vieno. O tiek darbų dar mūsų laukia !

-