Mišką lamoj melynava ažariokas. Tikra mišką akis. Akis, katras blakstienas pelkes žalalas. In tas žalalas dažnai inšakuodava išpūstažunde varla, vaidindama karalienį. Žiemų ažariokas ažmigdava, a pavasurį vėl budindavas savą grožiu. Ir teip žėdni metai. Anas tuom buva kantantas, rozais pavydėdavą dungui nuostabiųjų žvaigždalių. Dungų laikę sava broliu del melynumą .
    Rozų tarpu pelkes žalalių atsradą navatnas augalas. Pirmoj ailėj anas išlaidę didžiausius lapus. Katrie plūduriavą undenią paviršiuj, kaip pliausteliokai. Naujai atsradusį susiedų, žalalas varstyti varstę žvilgsniais. Varlai ir tai užėją roda pasmalsautę. Ana liuokt ir sėdi un žaliają plaustelią. Iš pasitenkinią savą gurgenčiu balsu aždainavą. Kaip ana nedainas - dabartes karalienę jau su sostu.
   Dabar varlą dažnai čia tupėją. Taip ir inpusėją vasara. Saulą besmakstydama virš ažarioką inšildę undenį. A pą venas naktes tarpu tų plūdurunčiūjų lapų atsradą baltas pumpuras. Kėlą anas galvų in saulį ir pabiškį skleidęs. Dienai indenojus, žiedas parodę visų grožį. Ažerą žolas šnabždėjas tarpu savy, pavydėdėja grožią. Savą sostą ažimt atskubėją ir varlą. Anai da daugiau išspogą akys, pamačius navynų. Ana be sustajimą ėmę kartot :
- Žvaigždę, žvaidždę...
Varlai net galvon neatėją, jag čia tik undenynes lelyjas žiedas.
- Ai, bėkim iš čion, tai dą visas dungus nulaks su saulu ir menuliu. Suniaunias ir sumaigys mum, - rėkę ana šakuodama miškan.
  A naujoji ažarą gyvyntaja labai apsdžiaugę, kad jų pavadyną žvaigždi. Iš tą džiaugsmą dą daugiau žedalių virš undenią iškėlą.
   Visų kantančiausias buvą ažarėlis. Anas dabartes turėją savą žvaigždes ir jam neberaikėją pavydėtę dungui.