Tu visai nepanašus į beprotį, sako jie man, palinkusiam prie automobilio durelių ir bijančiam žvilgtelėti į jų riebius, blizgančius, kaip tos durelės veidus. Tu darai, kas būtina, ką ir kitas tavo vietoj, ir nerodyk čia savo nekalto, kaip mergelės veidelio; nors ir nerodžiau, šiepiausi visa burna iš jų sąmojo. Reikėjo vaipytis, ne aš vienas, visi taip daro, jei nori kada nors gyventi, kaip šie blizgantys žmogeliai.
Rūkteli suparpdama mašinėlė. Bematau jų tvarkingai apkirptus pakaušius. Man parūpi iš tikrųjų nusikvatoti, taip paprastai, kaip visi mokame, kai gera, kai nuostabu, taip norisi, jog širdis šėlsta nuo norėjimo. Kvatojau kaip beprotis, nors visai nepanašus, kaip sakė jie . Juokiausi, ne jau spiegiau, kol iš trobos išpuolė mano moteris, po pažastimi pasikišusi klykiantį vaiką.
- Tu ką išprotėjai?! -  mačiau dvi piktas žmonelės akis, jos veidelį, persigandusį, pilną gailesčio man ar kūdikiui, ir taip panorau švelnumo, kaip vaikas po prailgusio motinos laukimo. Prisiglaudžiau šnabždėdamas: ne beprotis, juoktis noriu, gera man gyventi, pažiūrėk, ar ne laimingas aš? Į durnių ar į pijoką panašus, smigteli žodeliai mano moterėlės, mano neišmanėlės, visada viską ne taip suprantanti. Žiūrėjimas jos į kiekvieną daiktelį ar veiksmą vis kitoks, dažnai man sunku išrinkti ir parodyti jai kas teisinga, kas geriau. Na ir didelis jos neišmanymas.
Toliau kaip iki durų nenueinu, motin, pasakau, bonkelės noriu. Sakiau – pijoks, vėptelėja moteris, jau ir nežinau, nė dienelės be tos smarvės, pats smirdi ir vaiką smardini. Nenorėk, kad durniuočiau, spyriuosi, jei reikia, tai reikia. Tau visad reikia, jau verkia moteris, mažai lakei su tais plikagalviais, ne ne, negali žmogus tiek bereikalo gerti, šiąnakt vėl prikiši, tas buvo negerai ar dar kas, turiu aš viską žinoti, išvažiuosiu, pasiimsiu vaiką ir išmausiu, ir padegsiu tą tavo „suomkę,“ per ją nei ramybė, nei nauda, vien vargas. Pamėgintum tu... - nebaigiu, noriu išgerti, o ne rietis, nueinu į priemenę, išvartalioju puodus, tuščius bambalius, ir randu, skubiai užsiverčiu butelį, tiek tiek, laukiu deginimo skrandyje, pajutęs sumirksiu apsiašarojusiomis akimis, brūkšteliu sausa  ranka per šlaptelėjusias lūpas ir nurimstu, nebenoriu nei kvatotis, nei gerumo, tampu atbukęs, nebereikia nei žiūrėti kur, nei sakyti ką.
- Teresėlė! - išgirstu. - Labas, Teresėlė. - Toks lipšnus girdėtas balsas. - Ar apkurtai?
Nu va, susigriebiu, brolelis pribuvo, žino kada suskis, vėl bambės, vėl prisiekinės, kad per pusę, tik duok, visus tuščius butelius suieškok, žinai, tie sveteliai labai išsiblaškę, nerūpi jiems, kur ta bonkelė nurieda.
Matau kiemu einančią Teresėlę, Zigmelį bešlubuojantį iš paskos ir žinau, bus kaip visad: sulasę visus butelius, tarsimės, kam kiek, vėl Zigmas sakys, pusė tau, kita jam, vėl nieko neduos, nė lito, ir dings iki kito pasirodymo.
Einu kur nuėjo Teresėlė su šlubiu. Išsuksiu jam sveiką koją, pamanau, jei ką negero su Teresėle. Išgirstu moters juoką, linksmą, gerą, va kaip, pagalvoju, nežinojęs būčiau, kad taip moka, še tau, ir Teresėlė.
- Zigmai! - riktelėju. Juoko nebesigirdi. Visai nieko nebesigirdi. - Šlubi! - smarkiau pasistengiu.
Išlenda iš daržinės, apsivėlęs šiaudgaliais, išsiviepusiu, sočiu ir patenkintu snukiu; pamindžikuoja prie pravirų vartų, žiobteli, bet taip nieko ir neišsteni, o aš vis spiginu akimis į pravirą kiaurymę, kur baltuoja kažkas akinančio ir judančio.
- Kaip visad... Pats negali... - lemena Zigmas.
- Tylėk!
- Kas tau? Juk taip buvo sutarta. Iš mano pusės vynelis, iš tavo...
Matau kaip vožiu, labai gerai matau, kaip dar labiau išsiviepia šlubis, dabar jau iš skausmo, girdžiu, kaip jis suspiegia ir tėkštelėja ant žemės, raitosi, trukčioja, o aš vis žiūriu į tą sveiką jo koją, sugrabalioju iš kažkur po ranka papuolusia šakę, visame kūne jaučiu kratulį, vis delsiu ir delsiu, kol ranką suspaudžia stiprūs ir šilti Teresėlės pirštai.
- Visai pasiutai, - pasako. - Visai.
Moteris ištraukia šakę iš rankų ir nuveda mane kiemu; prie trobos stabteli ir atsigręžia: Zigmas vis raitosi kniūbsčias.
- Alkoholikas, - pasako, žinau kam. Prisimenu plikagalvius: tokią bobą ant rankų nešiok, Jeronimai, o ne kaišiok kažkokiam šlubiui ir mažiau gerk, kad galėtum su moterimi... Ir ėmė juoktis springdami karštyje, garuose paskendę; įraudę jų kūnai pasidarė šlykštūs, ir vanoti juos šluotele nebenorėjau. Ilgai dar skambėjo tas juokas.
- Ko toks surūgęs? - išgirstu nuo durų Zigmo balsą. - Pagirios? - ir padeda ant stalo vyno butelį lyg nieko neįvyko, tarsi nebūtų gavęs į marmūzę. - Tai įkalsim?
- Mauk lauk!
Išeina butelį palikęs, paskum išgirstu šiugždančius Zigmo ir Teresėlės balselius: nekokios nuotaikos, nutaria brolelis, todėl toks. Bala jį nematė, numoja ranka Teresėlė, niekas nežino kada kokia jo nuotaika, čia toks, čia anoks, tegu jį velniai, ateik geriau rytoj.
Špyga jam, o ne rytoj, pagalvoju, ir tas pagalvojimas mane taip perveria, taip pasijaučiu menkas, niekelis prieš juos, prieš viską, prieš save, jog panoriu pasidaryti sau galą, kad nieko neliktų, kam man tokia kančia lyg kokia įsisenėjusi ir nepagydoma liga.
- Zigmeli! - riktelėju. - Kur tu? Grįžk. Pagersim.
Pareina atgal, Teresėlė taip pat, susėda priešais mane ir spokso lyg mirčiau ar jau numiręs būčiau. Mąstau: gal yra pas juos norėjimas,kuo greičiau manimi atsikratyti ir pasigrobti, ką per gyvenimėlį susikrovęs esu. Neišdegs, galvoju, gyvensiu aš, dar kaip gyvensiu, špyga tau, Zigmi, o ne Teresėlę, tokią bobą ant rankų nešioti reikia, taip sakė jie, ir dar sakė, kai šneka apie bobas pasuko, sakė ir viepėsi, niekaip išsiviepti negalėjo: atitempk Teresėlę čia, ir pamatysi, kaip broliai lietuviai su moterimi... viens per kitą, kad supuolė su patarimais, žviegdami, raitydamiesi iš pasitenkinimo. Keista, negi jie ir namuose  taip elgiasi, bene tas šlykštus elgesys „suomkėj“ ne koks pramogos prasimanymas, o kasdienybė?
„Kam tą pirtį susirenčiau, užsikroviau sau kryžių, nei kas prašė, nei kas liepė. Ir ką man su ja dabar daryti? Ir kur pačiam dėtis be jos?“
Jeronimai, prisišauksi bėdos per tuos suskius, sakė ir sakys Teresėlė, niekada jai jie nepatiko, nors ne vienas jai akį merkė, ranką po sijonu kišo, bet Teresėlė ne ir ne, ir viskas gerai būtų, jei ne tas Zigmis, taip įjunko lankytis, butelius rankioti ir su Teresėle ant šieno lamdytis, jog tikrai man darosi negera, mirti norisi.
- Išgeriam, broli, - sakau. - Paskutinį kartą gal. O pats galvoju: ne ne jau, durnas aš ar ką, kad dėl bobos sau galą pasidaryčiau, ne dėl jų žmogus gyvena, yra ir kiti gyvenimo malonumai, kad ir ta bonkelė...
„Geriau brolis sau galą pasidarytų ar sveiką koją išsisuktų, ar dar ką nors, kad mano žmonelė nežiūrėtų jo pusėn“
Teresėlė palieka mus geriančius toliau, atsiradus kitam buteliui, paskui trečiam, taip geriam geriam, kol prigeriam, pasistumdydami lydim vienas kitą, kol visai nusibaigę, krentam pakely savo sodybų į pievą ir miegam, kaip užmušti, nei susapnuoti, nei sugalvoti, ką spėjam, kai atskubusi žmonelė duskina mus abu, pakelia ir tempia namo, stipri ta Teresėlė, tikra kaimo boba, ant rankų ją nešioti...
Praplėšęs akis matau, kad guliu vienas, jau rytas, žinau, atsikėlęs nerasiu žmonelės ir nesunku atspėti bus, kur ji, ką daro, bus vėl nepakeliamai skaudu, pikta ir net baisu, kad ne pirmas norėjimas sau galą pasidaryti vėl atsiras.
Stoviu kieme, ilgai ilgai stoviu, galvoju: eiti prie pirties ar ne, gal geriau grįžti trobon, spoksoti į sieną ir merdėt per dieną, o vakare Teresėlė parsiras, puls prie darbų, iškoneveiks, jog vėl nieko neveikiu, kad vaikas mėlynas nuo rėkimo, ak Jeronimai, Jeronimai, jei vaikui kas nutiks, tu būsi kaltas per tą smarvę, sakys tyliai, nuo pykčio primerkusi akis, geriau vaikas tokio tėvo neturėtų. O tu, kekšė! -  rėksiu mėlynuodamas kaip vaikas, triniesi su Zigmu, kam vaikui tokia motina. Smirdale! - šauks ir Teresėlė, kas kaltas, kad viską praliurlinai - nei vyro, nei žmogaus. Ir taip be galo tampysim gyslas, kol kas iš miesto į „suomkę“ neatvyks ir nenuramins mus, o kai liksim vieni, vėl bus tas pats ir tas pats.
Dar sykį išgirstu linksmą Teresėlės juoką, tokiu niekada man nesijuokia ir niekad nesijuoks, tik tam suskiui, su juo dabar lamdosi. Puolu į daržinę, verčiu šiaudus, ieškau Zigmo paslėptus butelius, radęs geriu, vieną, kitą, daug, tampu sunkus, lėtas, vos kilnoju kojas, einu prie „suomkės“, iš ten juokas, va kaip aš gerai žinau, ir dar kažką labiau žinau.
Užsklendžiu duris, langus. Dusliai ima girdėtis Teresėlės juokas. Dega „suomkė.“ Girdžiu klyksmą besiveržiantį iš pirties. Abu klykia. Tačiau tas klyksmas nieko mano viduj nepakeičia. Nueinu nebegirdėdamas rėkimo, o tik traškančias lentas, žengiu žinodamas, kad ne vien pirtis sudegė, kaip perdžiūvęs pagalys, ne tik Teresėlė su Zigmu, daug kas pirty sudegė, ir patį mane sudegino, nebebuvo prasmės, ką nors daryti toliau, galvoti, buvo labai panašu į paskutinį norėjimą sau galą pasidaryti.