Neišgiedotos giesmės dar spurdės
Septynerius metus po prakeikimo,
Čia tik inkštimas nebylus mirties.
Negirdėt net jo. Matyt tyla užkimo:

Gal dar svyruos beržai palinkę
Be jokio vėjo, kaip ir surūdiję vartai...
Kai šauksies strazdo giesmininko,
Tau atsilieps lakštingalos pakartos-

Negirdėt net jų. Matyt tyla užkimo.
Praris beribė vėtra savo sūnus -
Septynis gulbinus negimusius,
Ir te neišsiskleidę dar sparnai supūna.

Jai atsibodo būt užkimusiai
Tad pasikorė.