Užvakar rašėme rašinėlį. Šiandien aptarimas. Mokytoja sudėlioja ant stalo sąsiuvinius atskiromis krūvelėmis. Vainiaus - paskutinis. Žinau, ką tai reiškia. Ir vėl nepasisekė. Liaupsių netrūksta klasės pirmūnei Dovilei. Manąjį perskaito garsiai, atkreipdama dėmesį į vaizdingus posakius, stilių, išmintingus pamąstymus. Sėdžiu kaip ant ylų. Beveik negirdžiu visų pagyrų. Mąstau, kaip pateisinti draugą. Dirsteliu į Vainių. Sutrikęs. Nuleidęs galvą laukia, kol pradės aptarinėti jo darbą. Matau, mokytoja jau tiesia ranką prie atidėtojo rašinio. Ilgai nelaukęs pašoku iš vietos ir visiems garsiai iškloju, kiek Vainius laiko ir pastangų padėjo, kad man pasisektų.
- Jei ne jis, šiandien antrus metus toj pačioj klasėj tupėčiau, -
užbaigiu savo pasakojimą.
Mokytoja sąsiuvinio neatverčia. Atidžiai pasižiūri į nuraudusį
mokinį ir tarsteli:
- Dabar tavo, Gyti, eilė pasidarbuoti Vainiaus labui. Ar sutinki?
Linkteliu galvą, tvirtai įsitikinęs – daugiau draugas gėdos nepatirs.
Namo grįžtame tylėdami. Vainius cimpina kelkraščiu, į nieką
nekreipdamas dėmesio, tylėdamas. Nesmagu ir man. Stengiuosi prisigretinti prie draugo.
- Nereikėjo tau prieš visus taip įsipareigoti,- tyliai prasitaria Vainius. - Jei nepasiseks, ką tada darysi?
Prisipažinsiu, apie tai nepagalvojau. Norėjau tik pateisinti bičiulio
nesėkmę. Net nežinau, nuo ko reikės pradėti. Paprašysiu mokytojos, kad patartų. Bet argi savo abejones kabinsi ant liežuvio galo.
- Pažiūrėsim, kai dugną dėsim, - atšaunu pašnekovui ir paleidžiu
sniego gniūžtę, kuri pradingsta tiesiai už prasegtos apykaklės. Vainius pasipurto ir tuo pačiu atsilygina man. Nerimas dingsta, užverda įnirtinga kova. Pro namų duris verčiasi du baltutėlaičiai sniego kamuoliai. Ant priekrosnio garuoja šlapios pirštinės, po pakabintais drabužiais telkiasi balutės.