Aš teku, aš piluos ir skrendu be sparnų,
Aš ilsiuos po žeme su visais gyvenu.

Aš gulėti galiu metų metais sausai,
Ir vandens nebijau – aš iriuos su visais.

Aš keliauti galiu erdvės toliais karštais,
Skverbtis ten ir gyvent, kur ne mano kraštai,

Kai gyvybės liepsna gęsta kūne žmogaus,
Ateinu jo vaduot iš buvimo svaigaus –

Dalinu ir draikau ką sujungė savy
Šilto kūno dvasia ir gyvybė žavi.

Net nykiausioj erdvėj savo laimę randu,
Per duobes ir karstus aš kaip gervė brendu.

Aš pasauliu visu kaip poetas žaviuos
Ir be oro judu, be jokios atgaivos.

Deguonies man gana iš mirties palaikų,
Aš ląstelių erdvėm maitinuos ir plaukiu.

Aš gyvybės ritme, aš prie jos kaip mirtis,
Tik prieik prie manęs, pažiūrėk iš arti,

Pamatysi – nėra užtvarų nei rimties,
Mano būvis lengvai tuštumom nusities.

Aš trumpai gyvenu, bet išsaugo mane –
Atsiskyrus many jau kita pamaina.

Mes pagimdom savus ir paliekame juos,
Ir nėra mum pradžios, ir nėra pabaigos.

Ir spalva, ir būtis mums nerūpi visai,
Mes keliaujam pirmyn žemės plotais laisvais.

Rasit pėdų manų jūros gylių tamsoj
Ir erdvės negyvos begalinėj tąsoj.

Mūsų kartos greit miršta ir kelias naujai,
Mes įveikiam vaistus, net maitinamės jais.

Judant žmogui lengvai šitos žemės šviesoj
Jam suteikiam jėgos ir gyvent ir svajot.

Mes maitinam jo kraują ir nervus jautrius,
Jo viduj mums darbų niekada nepritrūks.

Ir mirtis išdidi, ir gyvybė menka,
Mums vienodai arti, visada po ranka.

Be manųjų sunkių ir didingų darbų
Būtų žemėj visoj kaip duobėj tarp grabų.

Tas baisus sandėlys be gyvybės judrios –
Lyg kalnai dideli kažkieno viduriuos.

Užsiverstų būties nuostabioji knyga –
Kaip ilgos praeities nelaukta pabaiga.