Pamažu, neskubant tušti langeliai dienyne užsipildo pažymiais, žinių spragos retėja. Aš vėl pasijuntu pilnavertis šios bendruomenės narys. Vėl teka normalus gyvenimas, pagardintas šmaikštuolių pokštais, aštrialiežuvių dūriais, smarkuolių niuksais. Ligos pasekmių – nė kvapo.
Saulėkaitoj vasaris jau lašnoja nuo stogų. Grabnyčios. Diena šoktelėjusi per gaidžio žingsnį. Anot močiutės, kreiva vėžė. Ilgai nesupratau, kas čia per vėžė. Tik kai su tėčiu rogėmis išsiruošėme į svečius, įdienojus pamačiau: viena pavaža išsikeverzojusi šliuožia praskydusia sniego pliurze, antroji  dar tvirtai brėžia savo kelią.
Ilgi varvekliai spindi tarp medžių šakų, saulėtose pastogėse. Neišpasakytai norisi lyžtelėti, nors už tai laukia ilgi pamokymai. Tų varvalų pilna ir mūsų pakriaušė. Vienoj vietoj jų tiek daug, visi taip įmantriai išraityti, kad pasijunti stebuklų šaly beesąs. Čia ir prasideda visas malonumas. Kartais su Vainiumi virstame karaliais, puotaujame krištolinėse menėse. Arba pervargę klaidžiojame nesibaigiančiais labirintų labirintais. Įdomiausia žaisti ,,Kurmio kelią”. Įlendi į siaurą, varvekliais nukabinėtą urvą, privalai perbėgti, nepalietęs nė vienos ,,nosies”. Dribtelėjo paslaptingoji žvakė – bauda. Vien vikrumo čia nepakanka, reikia ir nuovokos.
Atodrėkis sugraužia visus sniego likučius. Tikras pavasaris. Bet žiemą stebuklų nebūna. Speigas iš naujo pasigalanda dantis ir čiumpa besiveržiančiam vandeniui už pakarpos. Vėjas jau kitos krypties,  žvarboka. Ežerai vėl pasidengia lygut lygutėliu ledu. Ir mūsų Ilgis tviska kaip nulaižytas. Įsisukame močiutės kraičių skrynion. Surandame tankiausią atbrailą, užtempiame ant rėmo ir – bėgte prie už kilometro telkšančio ilgšio. Prisitvirtiname burę, įsitaisome ant rogių. Padūkėlis rytys pasigauna audeklo klostę, pūkšnodamas stumia pro virpančius švendrynus link kito ežero kranto.
Pavakare grįžtame krypuodami, kaip tie gaigaliukai, tupinėjantys aplink menkas properšas. Jau už durų nosį kutena raugintų kopūstų kvapas... Tačiau, prieš sėdant už stalo, dar reikia išklausyti mamos priekaištus, kodėl sugadinome paklodę ir nesiklausę dingome iš namų.