Neniekinkim, tiktai neniekinkim savęs.
Bus iš svetur, kas mus norės pasmerkti,
Kas nuodėmes savas ant Lietuvos išvers
Ir taurę atgailos privers išgerti.

Nemenkinkim savęs, istorijos, kalbos,
Žmonių, kurie didžios Tėvynės vizija alsavo,
Atidavė gyvenimą lauke nuožmios kovos
Už ateitį, už dabartį šiandienę mano, tavo.

Kai patys daug ko nepadarome, jėgų pritrūkstam,
Nors pasidžiaukime kilniais darbais kitų,
Bet taip dažnai tik priekaištaut ir mokyt skubam,
Jog daroma ne taip, kaip kad norėtum tu.

Mes gėrimės kitur, kur aukštos pilys, puošnūs rūmai,
Kur gatvės, aikštės kvepia gėlėmis,
Fontanai trykšta, atrodo, šypsos net skulptūros,
Gi miestas šviečia laimingais žmonėmis.

Neniekinkim savęs, savų žmonių, sumanymų, jų triūso,
Gali – daryk geriau, savim pakeiski juos.
Padarėm tiek mažai, nepabaigti Valdovų Rūmai stūkso
Ir skęsta ne žieduos, bet barniuose tuščiuos.

Išneš ledus pavasarinės upės,
O lietūs sniegą purviną nuplaus,
Gal nors tada nusišypsos lietuvis
Ir prarastą tikėjimą atgaus.