Rytmetis išaušo šarmotas. Papusryčiavę abu su Vainiumi bėgame takučiu, pakeliui pakratydami apšerkšnijusius medžius. Už apykaklės byra balti spygliukai, tolėliau nuvarvėdami šalta srovele. Purtomės spygaudami nuo nemalonaus jausmo, bet atsispirti pagundai krestelėti dar vieną medelį nepajėgiame.
Erdvus mokyklos kiemas jau pilnas mokinių. Iš už kampo kyšteli ir geltonukas su paskutiniaisiais iš tolimesnių vietovių surinktais keliauninkais. Nupurtytas ir vienintelis ąžuoliukas, jaukiai įsitvirtinęs spygliuočių alėjoje. Sodinome daugiau, bet nė vienas nepajėgė taip įsikeroti, kaip šis. Matyt, tiko ir patiko jam vieta, kur pilna saulės ir erdvės.
Skambutis triukšmingai visus sugena į pastato vidų. Mūsų klasėje viskas po senovei, tik šviečia nauja lenta, sėkmingai nurungusi senąją. Sėdu į dar neužimtą savo vietą, šalia Sauliaus. Jaučiu, dabar suolas jam lyg ankštokas. Jau priprato plačiai išsidrėbti. Vienas kitas persimestas žodelis ištirpdo nejaukią tylą, ir mes vėl seni geri draugai.
Mokytojų reakcijos skirtingos. Pirmoji pamoka - matematika. Kinžalas, taip iš patirties pavadinome savo mokytoją, kaip visados pro akinių viršų apžvelgia klasę, stabteli ties manimi, pasikrapšto pakaušį ir lyg niekur nieko paskelbia naują užduotį. Tik po gero pusvalandžio prieina prie manęs, įsistebeilija į sąsiuvinį ir nustebęs pareiškia:
- Šit kaip... O aš maniau, bus daug daugiau su tavim vargo.
Žinau, kaip šis mūsų slaptų minčių žinovas kapoja nesugebančius
susigaudyti skaičių raizgalynėje, todėl išgirsta pastaba labai nudžiugina.
Literatūros mokytoja, eidama pro šalį, stabteli, apkabina mane per pečius, maloniai šypteli, pasiteirauja, kokia sveikata, savijauta, ir visai klasei džiaugsmingai pareiškia:
- Štai mes jau visi. Tikiuosi... Padėsite savo draugui.
Muzikuojame dažniausiai salėje. Ten gausu įvairių instrumentų,
daug erdvės, neprislopintas garsas plačiai nuskamba buvusio vienuolyno skliautais. Mokytojas tyliai prieina prie senutėlio fortepijono, atvožia
dangtį. Suskamba švelni melodija.
-   Ar suvokėte, kam ši dainelė skirta? – pasiteirauja grojikas.
Nė vienas nesumoja, ką atsakyti.
- Šitaip nusiteikę mes tiesiame pagalbos ranką savo artimajam.
Gerumas juntamas širdimi, jo demonstruoti nereikia.
Taip nejučia prabėga mano pirmosios pamokos po ilgo, nemalonaus išsiskyrimo.