Jau antras mėnuo žaidžiame su Murkučiu. Jaučiu: negalia blėsta, irzlumo priepuoliai retėja, atsiranda noras dirbti. Vainius parneša užduotis, paaiškina, ko nesuprantu. Žingsnis po žingsnio stumiuosi pirmyn. Dabar prie stalo mes trise: aš, draugas ir katinėlis. Vainius net pamiršo taką į namus. Iki vėlumos su manimi. Pernakvoja ir – mokyklon.
Gipsas jau nuimtas, Galva nebesvaigsta. Nuotaika taisosi. Savaitgaliais klajojame po mišką. Tėtis sumeistravo patogias rogutes, mama pasirūpino šiltais drabužiais. Pavargusį Vainius sodina mane su katinuku ant rogučių ir… pirmyn.
Per naktį, matyt, snigo. Purūs baltutėlaičiai patalai nuklojo visas lomas, laukai - lygut lygutėliai. Tik žygiuok ir grožėkis. Aplinkiniai skruzdėlynai jau ištyrinėti, įdomesni augalai aprašyti. Šiandien tinkamiausia diena paslampinėti žvėrelių pėdsakais, kuriuos išstudijavau įvairiuose žinynuose. Mūsų dėmesį patraukia graužikų ,,virvutės”. Katinas neramus. Uostinėja pėdutes, ieško grobio. Čia pat ir laputės šmirinėta. Vainiaus dėmesį patraukia gilūs šuoliai.
- Žiūrėk žiūrėk… Vilkas, - šnipštelia Vainius.
Apsidairau. Jokio žvėries. Pradedu žvalgytis atidžiau. Šmaižiota
aplink krūmus, medžius, bėginėta zigzagais.
- Tai ne vilko, šuns būta. Šunys smalsūs, matai, kiek visur
pripėduota.
Staiga katinas pasišiaušia, išriečia nugarą, šnypšdamas tiesiu
taikymu šauna į gretimą medį. Vainius pasileidžia paskui. Stveria katinėlį, nepataiko ir pasikabina ant šakos. Iš kažkur atlėkęs šuo įsikerta į kadaruojančią koją. Man nieko daugiau nebelieka. Rankoje laikau smagią vytelę, šveičiu šunėkui per sprandą. Tas cypteli, kelis kartus persirita kūlversčiais ir su Vainiaus kelnių klešne dantyse dingsta eglynuose.
Iš kelnių vieni draiskalai, bet koja sveika. Šiaip ne taip iš viršūnės išsikrapštom katiną, laimingi drožiame namo, nors išgąsčio užteko visiems, netgi užpuolikui. Šį kartą Vainius su Murkiu tupi ant rogučių, tempiu jau aš.
Mūsų nuotykiu ne juokais susirūpina tėtis. O gal tas šuo pasiutęs?
- Nedaug trūko, antrą nelaimę būtumėt parnešę. Šį kartą viskas
atvirkščiai: buvęs klipata iš lovos, slaugytojas - lovon. Laimė, bėdos išvengėt, - netveria džiaugsmu močiutė.
– Ar neužmiršai, Gyti? Rytoj – mokyklon, - primena mama.
Kaipgi užmiršiu, jei jau kelintas mėnuo vien apie tai tegalvoju. Noriu susitikti su visais, bet ir prisibijau. Kas žino, kaip dabar man seksis. Juk jau pusmetis, kai nebuvęs mokykloje.