Į mielenas akis šindein tau paveiziesu.
Tu jau užmiršaa, kad aš čia gyvenu.
Į krikštuola vazą vondeni įleisu
Ir pamerksu ploušta baltųjų bezdų.

Stalą aš užkluosu, židinį užkorsu,
Gintarinį vyną pilsu į taures...
Nebijuoki monis, tavis nebužborsu,
Tik žvakidie dvi geltuonas žvakis degs.

Aš pakveisu sūnų, graži melynakį,
Tegu kartu su mumis pri stala pasedies.
Gal pradies širdis tau iš nustebiema plakti,
Nuors ir saka žmuonis: tu neturi širdeis.

Pašnekiesiam mas, pagersiam joudą kavą,
Žaist išbiegs sūnus, paliekis mus abu.
Tau nepasakysu, kad sūnus ons tava.
Ons nesužinuos, kad anuo tievs - ta tu.

Dar tu pasidžiaugsi namu ir gelynu,
Ruožiem palongie, vobeliem, takaas.
Tau su veina muotriška nubuodee,
Bet tarp mūsų nieks jau nebsikeis.

Tu žmogielis lėngvus, paukštlakis, geguoti,
Kap drugielis peivuo tarp gielių lakstaa.
Tu nesugebiejee sūnou tievu būti,
Aplei anuo būtį nieka nežiną.

Tylee palydiesu takeliu par suodną,
Palinkiesu laimis: eik tėn ,kor buvaa...
Kuokias kalbas!? Nereišk tei žuodee nieka.
Tu ir mona vardą senee užmiršaa.

Židinys leipsnuos i krūpčiuos palikts stals,
Toščias taures vyna, vaza pamėrktų bezdų...
Tuoks ruomana mona nelaiminga gals!
Tuoks nuodings i kartus praeiteis medus!  

Nebsūpous jau viejaa ajeruus laivelia
I balti bezdaa neb iš tų laikų.
Laiks niekada atgal nebrond kelia,
Tada linksmus praejee pro šalį sūnou, tu.

Veins stovieja sūnus pri tiltielia
I sūpavuos viejie berža šakas žalias...
Aple kū svajuojie, aple kū dumuojie?
Gal i geraa, kad sava tieva ons nepažinuojie...