Neištarto pažado (nors, galbūt, žadėto)
Įsauly nei liūdna, nei ilgu.
Dulksnoj minčių ryškėja šviesos,
Kai sutemos pilkėja ties smilgos veideliu.

O kiek prasmės sužėlusios prie tako.
Kiek daug reikšmių greitkelis pames.
Liepsnoja smilga priešais skubantį aklą,
O jis: prasminga tai, kas kyla iš manęs.

Vienąsyk sustoju. Krenta akių tvarstis.
Stabarėju kerinčiam svaigulio klaike.
Smilga liepsnoje! Privalu kaip Mozei melstis,
Bet tyla – jusliška, sodria ir belaike.

Virš bedugnės. Nei pakelės, nei kelio,
Nei greitkelių skubos, nei peršiančio esu.
Jokio ženklo, lig pašaknių liepsna gelia,
Estį ištirpindama neišreiškiamu Niekiu.

Ištesėto pažado pėdsakas bekalbis:
Pojūtyj kurčiam – gilianti žaizda -
Kiekvienoj raidėj, kiekvienoj frazėj
Ir kiekviename atodūsyje ji gyva.

Smilgos žaibas – pavidalo trintukas.
Estinčio graudį smilgos veidelyje skaitau.
Tyla - bereikšmio žaibo buvęs ištiktukas,
Bet mirtingojo lemty bekalbiu netapau.

Žadėta pakelė  nueinantį palydi:
Pažadas tesėtas - mirtingam dovana.
Be kūno tu tebūtum niekas, - smilga švyti, -
Akimirkai grįžai, bet šito tau jau negana.