Gavęs palikimą, Algis nudžiugo. Motinos mirtis jam asocijavosi tik su įprastu reiškiniu, kuris palydi kiekvieną žmogų. Dar kartą peržvelgė savo prisiminimus, kuriuose gulėjo pabalę motinos palaikai. Laiškas iš advokato rankų kaip mat išgarino nebūtas ašaras – paliktas namas numarina bet kokį liūdesį. Būtą ar nebūtą. Nesvarbu, kad motiną matė prieš penkis metus. Nesvarbu, kad savąjį namą ji paliko jauniausiajai dukrai. Svarbiausia tai, kad Algis gavo namą, kurio nėra matęs. Būtent tai numarino mirties tvaiką – nauja vieta, naujos sienos – tai dar neaplankyta erdvė, sugebanti pakeisti gimdytojos netektį. Eglišakių kvapas išvijo Algį lauk.

Ryte vyras patraukė į kaimą, kuriame ir stovėjo paveldėtasis namas. Autobusas nebuvo itin patogus, taigi vyriškis išsitraukė palikimo dokumentą. Vartė jį, taip stengdamasis užmiršti nepatogią autobuso sėdynę, negebančią sutalpinti stambaus kūno. Kas akimirką dažė sodybą vis kitą spalva, keitė kambarių išplanavimą. Suprato, kad tai kvaila, bet žvyrkelio diskomfortas buvo žymiai kvailesnis pojūtis. Žvilgtelėjo į laikrodį – jau po dvylikos. Veikiausiai motiną jau kasa po žeme. Pagaliau.

Išlipęs iš autobuso Algis pažvelgė į tolį. Horizonte driekėsi keliolika pastatų – vienišų, bet tuo pačiu stiprių savo išlaikyta vienatve. Tolimiausia sodyba turėjo būti jo. Iš kišenės ištraukti raktai krypo į šiaurę. Dumblinas keliukas pamažu formavo autentišką prosenelių dvasią. Tetrūko sodybos. Algio pažastys prakaitavo – jis jaudinosi, ankstyva pavasario saulė nelepino vyriškio kūno. Tolimoje buvo matyti vienišos obelys. Vienišos ir tuščios. Dingo sodybos – jų dvasia pasiliko sodžiaus medžiuose. Bent jau šitaip manė Algis, kuris traukė ten, kur obelys nėra verčiamos priimti sodybų dvasias. Pastarosios vis dar tūno sienose, turbūt puošiasi voratinkliais ir linksminasi pelių draugijoje.

Saulė jau buvo įpusėjusi savo kasdienį maršrutą, kai Algis prisiartino prie sodybos, kuri glaudėsi plataus gluosnio pavėsyje. Tas gluosnis ir buvo pagrindinis orientyras. Namas nebuvo toks didelis, kokio tikėjosi, bet žalia, dešimtmečius blukusi spalva, pateisino Algio fantazijos lūkesčius. Surūdijęs raktas sunkiai slydo gilia spyna, bet visos Algio pastangos pasirodė bevertės – durys nebuvo užrakintos. Vyriškį užklupo nepatiklumo būsena. Vos įžengęs į trobą, sugalvojo apsisukti ir grįžti namo, griuvėsiai, - pagalvojo. Pirmas vizitas kaime toli gražu neatnešė poveikio, kurio tikėjosi ir dėl kurio praleido motinos laidotuves. Visgi suprato, kad toks trumpas vizitas jo paties bus traktuotas kaip veltui sugaištas laikas, taigi pasiliko.

Kambariai buvo tvarkingi. Nepaisant storių dulkių sluoksnio, slepiančio baldų spalvas, bei papilkėjusių XX amžiaus vidurio tapetų, ant grindų nebuvo matyti nei vienos šiukšlės. Rodos, kad rūkas nusėdo visur, kur įmanoma, bet nepasiliko sklandyti ore. Visos kambarių durys buvo atviros – dvasios čia svetingos. Kryželis prie nieko nerodančio veidrodžio, Kristus virš lovos, Marija virš kitos, angelai šalia krosnies plytelių: visa tai trikdė Algį. Gal net supykdė. Nieko nedelsdamas, jis viską nukabinėjo nuo sienos ir sumetė į tuo metu arčiausiai buvusią spintą. Lygiai tą patį padarė ir kituose dviejuose kambariuose. Nematydamas religinių simbolių, Algis pasijuto žymiai lengviau. Turbūt prie to prisidėjo ir motinos laidotuvės, kuriose tos simbolikos buvo pilni kampai ir pakampiai.

Atsiminęs, ko čia atėjo, Algis patraukė prie spintelių – ieškojo vertingų antikvarinių daiktų. Nors virtuvėje jų neturėtų būti, vyriškis visgi atidarė virš staliuko kabančią spintelę. Maišeliai, popiergaliai, dėžutės – viskas. Viršutinės lentynėlės kampe tūnojo kavos stiklainis. “Columbia”, nesu tokios gėręs, - pamanė ir paėmė stiklainį. “December 1984” kavos galiojimas baigėsi prieš dvidešimt dvejus metus. Buvę namo gyventojai jos taip ir nepabaigė. Padėjo atgal. Žvelgdamas į apatinę lentyną, šoktelėjo – pelė. Tiksliau - jos galva. Iššiepti dantys, kraujo lašiukais papuošti pilki ūsiukai. "Kas per velniava" - pagalvojo Algis. Pasilenkė – iš pačios vaizdas buvo tiek pat simetriškas prieš tai matytajam. Čia kabojo baltai pilkos pelytės kūnelis. Atrodytų, kad pelės kaklas įstrigo medinėje lentynoje. Tačiau šalia jos galvos buvo dar trys skylės, kurių paskirties Algis nesuprato. Visgi vienoje iš jų įstrigo gyvūnėlis, kurių kūnas dar nebuvo visiškai suniokotas laiko. "Įspūdinga mirtis - pagalvojo - įstrigti skylėj ir kaboti neribotą laiką. Tu busi mano draugas, nesvarbu, kad nebylus – aš tau nieko nesakysiu."

Trečiame kambaryje, ant spintos, rado dėžutę, apklijuotą kačiukų nuotraukomis. Bandė paimti, bet visas dėžutės turinys pasipylė ant rudo kilimo. Algio žvilgsnis, bandydamas paslėpti padarytą niekšybę, vėl pakilo aukštyn – spintos link. Ten įtartinai bolavo dantys. Lydekos dantys. Kiek pasistiebęs, Algis išsižiojo. Tiek plačiai, kaip ir lydekos galva, kuri spoksojo į niekur, rydama voratinklius. Nusikėlė ją, iš gerklės iškrapštė visus senumo požymius – voratinklius ir dulkes.
- Pažiūrėk į mane, - tarė vyras. Lydekos galva žiūrėjo. Spoksojo raudonomis akimis, kurių kiekviena turėjo po dvi skylutes ir būtent dėl to buvo labai panašios į sagutes. Ten ir buvo sagutes. Dvi raudonos sagutes. Daugiau nei du dešimtmečius lydeka medžiojo į gerklę sėdančias dulkes ir sagutėmis akiduobėse privatizavo tik jai priklausantį kambarį. Dabar ji bejėgė – žmogus įkėlė koją ten, kur nebuvo jokių laiko ratilų.

Algis atsigulė į kampe esančią lovą. Užmerkė akis. Žandą kuteno pro supuvusius langus besiveržiantis vėjelis. Norėjo pamąstyti, bet išgirdo naujųjų draugų postringavimus. Kiek suirzęs, pakilo nuo dar sušilti nespėjusios lovos ir nupėdino į virtuvę, iš kurios girdėjo sklindant peliuko reikalavimus. Kumščiu stuktelėjo jam per galvą ir peliuko kūnas šleptelėjo ant staliuko.
- Dabar tu laisvas, - tarė vyras, geriausiais pelės draugas, - lėk.
Tas gulėjo ant stalo ir nujudėjo. Algis numetė jį prie krosnies. Vis tiek susiprotės, kad gali keliaut, kur tinkamas. Tada patraukė atgal pas lydekos galvą. Nusikėlė ją ir išsinešė jauk – vandens telkinio ieškoti. Už tvarto rado nediduką prūdą, kuris vasarą veikiausi virsta tik dumblo duobe.
- Čia tau bus žymiai geriau, - leptelėjo lydekai ir nušveitė ją tiesiai į prūdo vidurį, - sumedžiok kokį begalvį karosiuką.