Su Vainiumi labai gera. Pamirštu visus sopulius, nesibaigiantį nuovargį. Man ir kalbėti nereikia, užtenka klausytis įvairiausių nuotykių, kurių mokykloje niekados netrūksta. Išpasakojęs naujienas, draugas apverčia kuprinę, iš kurios į visas puses pažyra laiškeliai. Stengiuosi visus sugauti, bet jų tiek daug, kad ir sveikam nepavyktų apsisukti. Linkėjimus siunčia ne vien klasiokai. Apie mano nelaimę ošia visa mokykla. Ypač atmintin įstringa vienas raštelis: ,, Koncertą atidėjome. Lauksime, kol pasveiksi ir galėsi dainuoti. Mes labai tave mylime. Ansambliečiai.”
Nei šokti, nei dainuoti, o svarbiausia, mokytis dar negaliu. Viršų ima apatija. Visos artimųjų pastangos bejėgės. Darausi irzlus, nesukalbamas arba sėdžiu, žodelio nepratardamas. Visokios mintys šauna į galvą, netgi pačios baisiausios. Nieko šviesaus prieky nematau. Jau neįdomūs ir Vainiaus pasakojimai, jie labiau erzina nei blaško. Nepadeda jokie vaistai. Sargis. Ir tas iki ašarų siutina. Mūsų namai pradeda panašėti į tamsių siūlų kamuolį, pilną ėdrių kandžių lervų. Pro šalį jau suka ir Vainius. O ką gi jam čia veikti? Mama pasimetusi, tėtis vis ilgiau užtrunka darbe. Dažnai pareina su kvapeliu, ko anksčiau niekados nepasitaikydavo.
Niūrią lietingą dieną kažkas sukrebžda priemenėje. Prasiveria siauras plyšelis, kyšteli ranka su mažu pūkuotu padarėliu. Tai Vainius atsinešė savo mieliausią bičiulį Murkutį. Katinėlio išvaizda tokia juokinga, kad aš, užmiršęs visas savo bėdas, labai garsiai nusikvatoju. Išgirdusi jau seniai užmirštą garsą, iš virtuvės atbėga ir mama. Visus užkrėtęs juokas niekaip nepaleidžia mūsų. Išsigandęs Murkys skuodžia po lova, nesileidžia iš ten iškrapštomas. Jau ir vakaras, o katinėlis iš palovės nelenda. Išeitis viena – katiną reikės palikti.
Dabar aš užimtas neklaužada. Pirmiausia reikia jį prisipratinti. Bet kaip? Išalkęs Murkiuks pats išlenda ir nedrąsiai pradeda sukiotis aplink vežimėlį. Numetu dešrytės gabaliuką. Kačiukas siekia kojele maistą, bet paragauti prisibijo. Kvapas vilioja, erzina. Ir vėl kojytė pakelta, vėl nugali drovumas. Pagaliau staigus šuolis. Dešra katino naguose. O! Koks mitrumas. Jokia pelė nepaspruktų.
Pamažu Murkis įsirango ir į mano vežimą. Dar vėliau be jokių kliūčių įsitaiso lovoje. Man gera, kai švelnus, šiltas kūnelis glaudžiasi prie skaudančios vietos. Skausmas palengva atlėgsta. Betgi iš kur jis žino, kad man gelia šitą, o ne kitą vietą? Girdėjau, kaimynė pasakojo, kaip jos giminaitę katė išgelbėjusi nuo paralyžiaus. Tada maniau – pramanas. Dabar pradedu tikėti. Gal ir man šis gyvūnėlis padės? Duok, Dieve.