Santrauka:
atiduok man tai, ko neturi
Padovanok man saulę,
Norėčiau ją užgesint.
Atiduok man sielą,
Norėčiau ją užrakint.
Tamsiam rūsy laikau aš laimę.
Kaip šykštuolė šiepiu dantis.
Nedrįsk praverti lango –
Išspruks kaip saulės spindulys.
Sugauk man vėją,
Norėčiau paskraidyt.
Sukurk man dainą,
Norėčiau paklausyt.
Pasakyk, kad daug prašau,
Atiduosiu su kaupu.
Atkirpk man meilę,
Įžiebsiu saulę...Tik paprašyk...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-05-17 09:08:04
labai jau toks paprastas. gal dėl to, kad panašių jau teko skaityti - man nelabai patinka.
Vartotojas (-a): smilgužė
Sukurta: 2006-05-10 23:23:21
Ačiū, Vlabur
Vartotojas (-a): smilgužė
Sukurta: 2006-05-10 22:20:42
tą ir norėjau sukurti: neapsisprendimo jausmą, visko norėjimą, bet ir norą duoti, paaukoti..Jaučiamas trūkumas dėmesio ir noras sulaukti prašymo. :)
Vartotojas (-a): Lawera
Sukurta: 2006-05-10 19:26:29
pati sau prieštarauji, apsispręsk ko nori, užgesinti ar įžiebti saulę. Nepatiko rimas, eilutės pasibaigiančios T primena ne miestietišką akcentą. :)
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2006-05-10 11:07:58
taip , iš tiesų daug nori. Iš pradžių saulę užgesinti, paskui ją įžiebti.
Jaučiasi blaškymasis.
Pavasario gaiva...