Pagaliau sulaukiu dienos, laimingiausios mano gyvenime, kada galėsiu važiuoti namo. Atsilapoja palatos durys, pasirodo plati tėčio šypsena. Jis stveria mane į savo meškiniškai šiltą glėbį ir  neša į prie laiptų stovinčią mūsų mašinytę. Sudie, gydytojai, mielosios slaugutės. Sudie ir kančiai, kurią padovanojo maniškis nerangumas.
Vos tik išnyra mūsų sodo obelys, išgirstame keistą šuns viaukčiojimą.
- Girdi, kaip Sargis pasiilgo tavęs?  Jis visas tas dienas, kai buvai ligoninėje, netvėrė savame kailyje. O dabar – primanęs su visa būda atlėktų, - šypteli tėtis.
Pritariu, norėčiau garsiai tai pasakyti, bet nuovargis nugali. Tyliu. Tėtis atidžiai žvilgteli į mane. Tyli ir jis.
Ant slenksčio pasirodo mama su močiute. Abi slapčia braukia ašaras. Ilgą laiką tvyrojęs nerimas daro savo. Tėtis pataiso mano nejautrias sugipsuotas kojas, suima jas ir tylėdamas pasodina į vežimėlį. Niekas neišdrįsta pirmasis prabilti. Tik su trenksmu atsivėrusios durys priverčia visus atsisukti. O čia jau Sargis, vilkdamas grandinėlę, įsibėgėjęs šoka tiesiai man ant kelių, be perstojo laižo rankas, veidą, plaukus.
- Išvesk tą šunį, dar vežimą apvers, - pašoka iš vietos mama.
Rankos judesiu sulaikau besiartinantį tėtį. Jaučiu, kad šis nežabotas
gyvulėlio džiaugsmas turėtų išjudinti visus ir pakeisti mano nuotaiką. Juk gydytoja išleisdama prasitarė: ,, Tik neužmiršk nors kartą per dieną smagiai pasijuokti.”
Štai ir Vainius iš miestelio pardrožia. Striukė atsegiota, kuprinė išsipūtusi kaip balionas, vos laikosi ant pečių. Ko gi jis tiek prisikišęs? Reikia tik gero vėjo, ir mano draugužis purptelėtų į dausas. Nusiduodu nieko nematąs, o močiutė jau krauna ant stalo mudviejų mėgstamus skanumynus.