Dabar turbūt tu miegi,
Nes jau naktis
Paskendus tarp žvaigždžių,
Ir mėnuo tyliai tyliai
Rašo tavo vardą,
Sėdėdamas prie vieno stalo
Tarp svečių..

O tie svečiai – tai
Baltas lapas
Ir pieno kupinas puodelis.
Kaip akmenys mes tyliai šnekam,
Vis pašnibždom, vis nenusakomai..

Ir tik apie tave,
Kaip ir kiekvieną naktį..
O rytas atneša mums kaukes,
Užsidedam ir visą dieną laukiam,
Kada atėjus tamsai
Galėtumėm ir vėl jas nusiimt,
Savo blyškiais veidais
Žiūrėti į tolį,
Galvojant:
„Miegi tu dabar, o gal sapnuoji?"